Filme pasakojama apie jauną, savęs ieškantį Adonį Džonsoną (aktorius Michaelas B.Jordanas), kurio venomis teka kovotojo kraujas, kaip ir jo amžiną atilsį tėvo – legendinio boksininko Apolo Krydo.
Adonis niekuomet nematė savo tėvo, o netekęs mamos buvo įvaikintas Apolo buvusios žmonos Merės (aktorė Phylicia Rashad). Tik suaugęs vaikinas nusprendžia, ko nori iš gyvenimo – kovoti – ir ryžtasi iš saulėtojo Los Andželo persikelti į daug niūresnę Filadelfiją.
Jis, galima sakyti, išsimaldauja, kad jį treniruotų jo tėvo priešininkas ir geriausias draugas – dar vienas legendinis boksininkas Rokis Balboa (aktorius Sylvesteris Stallone).
Kalbant apie filmo idėją, ji ne tik persmelkia visą filmą, bet iš dalies net keičia požiūrį į šiuolaikinius boksininkus.
Filme akcentuojamas sunkus Rokio ir Adonio gyvenimas, kuris juos užgrūdino. Nors Adonio gyvenimas skiriasi nuo jo tėvo ir mokytojo, jauname boksininke Rokis atpažįsta problemas, su kuriomis pats susidūrė pradėjęs kovoti.
Toks istorijos elementas leidžia pamatyti, jog geri boksininkai nebūtinai ateina iš vargingos ir komplikuotos aplinkos, jie nebūtinai tampa boksininkais iš nepritekliaus.
Labiausiai prie filmo prikaustantis dalykas yra Stallonės ir Jordano dinamika ekrane. Jaunasis aktorius negali pasigirti tokiu sodriu personažu kaip jo kolega, tačiau Jordano vaidyba filme žymiai energingesnė, lyginant su Stallonės pirmajame „Rokio“ filme.
Šiame filme Adonis kovoja už pripažinimą ir dėl savęs pažinimo, o Rokis tuo metu grumiasi su gyvenimo paliktais šešėliais ir vienatve. Netekęs visko, ką labiausiai mylėjo, legendinis boksininkas vis dar sėkmingai vadovauja savo žmonos vardu pavadintam restoranui, reguliariai lanko savo žmonos ir jos brolio kapus, deja, tuo pačiu metu pats sau neleisdamas judėti į priekį.
Nors S.Stallonė pirmajame „Rokio“ filme nesužibėjo stipriu aktoriniu talentu, šiame filme galime pasidžiaugti didžiuliais pokyčiais. Per daugelį metų įgauta patirtis pagaliau leido Stallonei suvaidinti geriausią, kokią tik galėjo, savo legendinio personažo versiją.
Tiesa, ne tik gera vaidyba ir įtikinantys personažai suteikia filmui vertės. Techninė pusė taip pat visai nebloga.
Puikiai atliktas montažo darbas – didžioji dalis kovos scenų yra nufilmuotos tiesiog tobulai, taip pasukdamos žiūrovo žvilgsnį, jog jam nelieka nieko kita, kaip tik sirgti už Adonį, po truputį atrandantį save bokso ringe. Ką jau kalbėti apie nuostabų garso takelį, pasigirstantį jau treniruočių sporto salėse metu.
Filmas susiduria ir su keletu problemų, kurios tiesiog rėžia akį. Visiems „Rokio“ serijos filmams būdinga, jog kulminacija įvyksta paskutinės kovos metu.
Šiame filme pritrūko to montažinio, o gal ir siužetinio, žavesio, kuris tikrai buvo įžanginėse kovose. Žavesio taip pat pritrūko Adonio ir Bjankos (aktorė Tessa Thompson) meilės istorijoje. Niekur nevedantys dialogai ir keisti būdai susipykti bei abiejų jaunuolių kelias į savus olimpus paliko labiau savanaudiškos, o ne įsimylėjusios poros įspūdį. Na, bet galbūt ši meilės istorija savo potencialą išnaudos kituose filmuose.
Apibendrinus Ryano Cooglerio kino juostą „Krydas. Gimęs kovoti“, galime teigti, jog tai linksmas, įkvepiantis ir kartu rimtas filmas bokso tema, pasakojantis apie kovotojus ne tik ringe, bet ir asmeniniame gyvenime – bandančius įveikti pačius save.
Sunku patikėti, kad prieš einant į filmą galvoje sukosi mintis, jog tai bus dar vienas „Rokio“ bandymas prisikelti iš numirusiųjų. Po filmo pasijunti laimingas, kad taip smarkiai suklydai.
„Krydas. Gimęs kovoti“ – logiškas žingsnis, norint prikelti seniai užbaigtą istoriją ir pasukti ją kitu kampu. Filmo prodiuseriai jau kalba apie serijos tęsinį, tad telieka tikėtis, jog jie neužsikrės tuo pačiu virusu kaip ir visi likę „Rokio“ serijos tęsiniai.