Giedrė Žickytė, kino režisierė
Pirmoji mano kino ritualo patirtis įvyko „Naglio“ kino teatre Palangoje, kur buvome atvesti su darželio grupe, kur ir praleidau savo vaikystę. Ką žiūrėjome tą pirmąjį kartą tiksliai neatsimenu – tai buvo animacinis filmas, bet ryškiai atsimenu tą jausmą, kad buvo labai nepatogios medinės kėdės. Aišku, būdami vaikai, triukšmavom, tačiau užgęsus šviesoms ir įjungus projektorių, niekas daugiau neberūpėjo – tik tas kitas pasaulis, atsiveriantis dideliame ekrane.
Nuo tos akimirkos didžiulės ir sunkios „Naglio“ kino teatro durys man virto durimis į vis kitokį stebuklingą pasaulį. Dabar, po daugelio metų, kiekvieną kartą einant pro šiandien jau apleistą „Naglio“ kino teatrą, man visada suspaudžia širdį, ypač matant iškabose vėjo draiskomus išblukusius filmų plakatus, tuščią kasininkės langelį ir balandžius, lesančius ant laiptų naktinės kompanijos pribarstytas saulėgrąžų liekanas.
Aplanko toks aitrus netekties jausmas. Kur dabar vaikai patiria pirmąjį „kino mišių“ potyrį? Multipleksuose turbūt patogesnės ir minkštesnės kėdės, bet kuo jis skiriasi nuo kitos kino salės kitame prekybos centre? Kaip keičiasi kino lankymo ritualas, kai išėjus iš seanso iškart pasitinka parduotuvių reklamos apie nuolaidas?
Studentavimo metais tuo „kitu pasauliu“ man buvo tapę kino teatrai „Lietuva“ ir „Skalvija“, o ypač ten vykstantys kino festivaliai, kur sausakimšoje salėje mums leisdavo sėdėti ant grindų. Prisimenu, kaip ant tų grindų išžiūrėjau visą Piero Paolo Passolinio retrospektyvą – tai buvo pirmasis autorius, kurio kūrybą peržiūrėjau nuo–iki, paskui buvo Bergmanas ir kiti.
Kino teatruose, kaip ir kavinėse, restoranuose ar kitose viešose erdvėse, kuriose lankydavosi ištisos kartos, pynėsi savos istorijos, augo legendos – tai yra tai, kas suteikia miestui sielą. Tokių erdvių sunaikinimas man primena momentą, kai anūkai išmeta iš prosenelių paveldėtą ir šeimos generacijas pergyvenusį krištolinį sietyną, o vietoj jo nusiperka „Ikea“ lempą, nes ji neva „nauja“. Širdis kraujuoja matant, kaip šiandien trumparegiškai naikinamos autentiškos kolektyvinių patirčių ir atminties vietos, kurių paskui nesugrąžinsi. Puikiai suprantu, kad gyvenimas eina į priekį, miestai keičiasi, tačiau tai, kiek juose išlieka kultūrinių istorinių sluoksnių, tas ir daro juos ypatingus.
Vasarą Palangoje karts nuo karto dar veikdavo mano vaikystės „Naglis“. Buvo nepaprastas jausmas, kai prieš gerą dešimtmetį sugrįžau į „savo“ kino teatrą ir galėjau atsivesti ten savo sūnų, kuriam buvo beveik tiek pat metų, kaip man tuo metu. Po seanso apžiūrėjome už ekrano sukrautas išlikusias medines kėdes. Tas pačias, ant kurių sėdėdama 1985-aisiais patyriau pirmąją kino magijos patirtį.
Kristupas Sabolius, filosofas, kino scenaristas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius
Kadangi užaugau Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje, žodis „tėvynė“ man turėjo daugiau nei vieną prasmę. Tiesą pasakius, labiau nei gimtojo krašto asociacijas, ji sukeldavo norą pažiūrėti filmą. Dabartinių Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje buvo įsikūręs kino teatras „Tėvynė“.
Gerai pamenu kelis dalykus – už lango kylant „Sąjūdžio“ bangoms ir skambant išsilaisvinimo šūksniams, ten pirmą kartą pasižiūrėjau „King Kongą“, kuris įžiebė daug minčių apie tai, kas yra tikrasis daiktų dydis ir svoris. „Tėvynės“ ekrane išvydau ir pilkšvai melsvą Fantomaso veidą. Nepaisant visų Louis de Funeso pastangų, 1964 m. filmas man neatrodė komedija. Dažnu atveju „Tėvynė“ reikšdavo legalią galimybę išvengti pamokų. Mokytojos vesdavosi klases
pažiūrėti užsienietiškų multiplikacinių ilgo metro kūrinių, o mes varžydavomės mėgindami įsikurti paskutinėje eilėje – puiki vieta plėtoti įvairaus tipo užklasinę veiklą. Deja, „Tėvynė“ ilgainiui tapo „Niujorku“, nuo kinematografijos persimesdama prie miuziklų. Pastarieji domino kiek mažiau, todėl nespėjęs baigti mokyklos, ėmiau lankytis kituose kino teatruose.
Į filmus eidavau vienas, žiūrėdavau viską iš eilės, kartais po tris seansus per dieną. Todėl atskiri miesto kino teatrai man asocijuojasi su konkrečiais režisieriais ir jų kūriniais. „Vilniuje“, kuris pavirto „Bennetonu“, susipažinau su Greenaway‘umi. „Planetoje“/ „Skalvijoje“ pamačiau Von Trierą, „Helios“ – Antonionį bei 1997 m. Jano Kouneno „Dobermaną“, po kurio nebegalėjau ramiai žiūrėti nei į šią šunų veislę, nei į Vincentą Casselį.
Kelionė iš „Tėvynės“ baigėsi „Lietuvoje“. Bet tai jau gerai žinoma istorija. Nepriklausomo kino sinonimas virė gausiu ir turtingu veiksmu. Tačiau man ji dar šiandien siejasi su Giorgio Agambeno veidu, kuris žvelgia iš mažosios salės ekrano Pier Paolo Pasolinio filme „Evangelija pagal Matą“.
Natalija Arlauskaitė, vizualumo ir kino tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė
Pabandžiau prisiminti, kada pirmą kartą buvau kino teatre. Pirmo karto prisiminti nepavyko – miglotai pinasi Zarasų kino teatro pastatas ir Nijolės Miščiukaitės koncertas jo scenoje maždaug 1977 m. Reikšmingi apsilankymai gerokai vėlesni. Pačioje mokyklos pabaigoje su draugėmis žiūrėjome Sergejaus Solovjovo „Assą“: tuščia Jalta ekrane jungėsi su tuščia, rodos, Lazdynų kino teatro, sale (buvo tik mūsų kompanija), ir funikulierius, kildamas Grebenščikovo dainos ritmu, kabėjo rudeniniame danguje ties mumis pačioje salės galiorkoje.
Po poros metų Šeškinėje atsidarė video salonas – ten, prie prašmatniai plastikinio staliuko, žiūrėjau Kubricko „Švytėjimą“. Tai vienintelis kino seansas, kuriame vos nenuvirtau nuo kėdės: pasirodo, iš įtampos pradėjau stumtis rankomis nuo stalo, kol vos išsilaikiau svyruodama it kokia pakerėta akrobatė.
„Lietuvos“ salėje 88 patyriau brendimo laisvės jausmą – tolimų metų gruodžio 31 d. pavakarę nuėjau viena žiūrėti filmo, ir tai buvo mano suaugusiųjų gyvenimo viena iš iniciacijų. „Vilniaus“ kino teatro balkone dukart žiūrėjau Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną!“ – tai buvo tokio svaiginančio stiprumo įspūdis, kad, įtariu, dėl jo ir posūkis į kinotyrą nutiko, ir jos temos atitinkamos. Nė vienos iš šių kino vietų nebėra.
Nemanau, kad nostalgiškas restauravimas visų pranykusių kultūros rutinų ir ritualų būtinas. Tačiau jos yra ne tik mūsų biografijų dalis, bet ir kultūros technologijos, turinčios savo architektūrą, lankymo choreografiją ir dėmesio režimą. Būtų gerai, jei ne visi šios technologijos inkarai-statiniai sugriūtų ar pranyktų.
Justinas Dūdėnas, architektas, semiotikas, LRT Klasika laidos „Homo cultus. Žmogus ir miestas“ vedėjas
Monofunkciniai kino teatrų pastatai (atskiriant juos nuo kino pramogų kompleksų ir nuo kino salių kitos paskirties pastatuose) žymi tą civilizacijos laikmetį, kai kinas buvo moderniausia iš visų masiškai vartojamų meno rūšių. Pas mus, deja, šis laikmetis beveik pilnai sutapo su sovietų okupacija, kai kinas lygiai kaip ir visas kitas menas pats buvo naudotas ir sovietinei propagandai skleisti.
Tai turbūt viena iš iracionalios nemeilės šiems pastatams priežasčių. Kitą siečiau su vis dar gaju mitu, kad sovietmečio architektūra yra automatiškai menkavertė. Tai suprantama tik tiek, kiek architektūrą siejam su medžiagų kokybe, tačiau tūrinės kompozicjos ir erdviniai sprendimai (t. y. dalykai, kurie priklauso nuo architektų talento) tuo tikrai nepasižymėjo.
Ar kino teatrų pastatai tipiniai, adaptuoti ar unikalūs, visų saugojimui turėtų galioti tas pats kriterijus – retumas. Net ir nemaloniausią vabalą verta saugoti, jei jis paskutinis. Kiek monofunkcinių kino teatrų, kultūros namų ar kitų mūsų laikams nebūdingų objektų reikia išsaugoti ateities kartoms, turėtų žinoti mūsų paveldo strategai. Aš irgi norėčiau žinoti, o mažų mažiausiai žinoti, kad bent jau jie žino.
Man kino teatrai svarbūs ir kitu aspektu. Mėgstu matyti, kad mano valstybė stipri ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai, kad ji gali statyti ir išlaikyti visuomeninės paskirties pastatus. Kiek valstybės pastangomis jų pastatyta per tris dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, ko tikrai nepasakysi net apie trumpiau gyvavusią ir gerokai skurdesnę tarpukarinę valstybę. Todėl labai norėčiau matyti ir Stasio Eidrigevičiaus menų centrą ne tik kaip rimtą, aktyvią instituciją, bet ir kaip vizualiai matomą miesto dalį. Tad susiklosčiusią situaciją su „Garso“ kino teatru sugebu vertinti tik kaip piktavališkai surežisuotą tragediją, kurios pabaigoje vienas iš teigiamų veikėjų neišvengiamai turėjo mirti.
Sonata Žalneravičiūtė, kinotyrininkė, muziejininkė, filmų programų koordinatorė
Tyrinėjant Vilniaus kino teatrų istorijas, matant kokie skirtingi jų likimai, kiekvieną jų priimu kaip individą, kuris turėjo savo gyvenimą. Kiekvienas kino teatras buvo vertas savų žiūrovų, kurie jį mylėjo galbūt dėl pamatytų filmų, gal dėl ten plakamų pieno kokteilių, draugiškos „bilietininkės“, leisdavusios prasmukti į salę, o gal dėl ten įvykusio pirmo pasimatymo ar dėl šilto prieglobsčio, pabėgus iš pamokų. Kino teatras gyvas tik tuomet, kai yra lankomas žmonių, norinčių „juodoje dėžėje“ tuo pačiu metu išgyventi tą pačią, bet ir skirtingą ekrano istoriją ir, kai jame dirba kiną mylintys entuziastai. Tačiau net ir geri emociniai potyriai ar įpročiai gali greitai nunykti.
Nepriklausomybės pradžioje subyrėjus kino platinimo sistemai ir nebelikus saugaus finansinio išsilaikymo, Lietuvos kino teatrai susiduria su dideliais išbandymais. Alkanus vakarietiškų filmų žiūrovus kai kurie kino teatrai maitino įkurę videosales. Tačiau šaltos salės, blogos kokybės vaizdas, ne ilgai viliojo žmones, ypač, kai bedarbystė tapo viena didžiausių problemų, kurią žmogus tuo metu mėgino išspręsti.
Ta situacija buvo palanki naujiems, prakutusiems verslininkams, kurie „nuimdavo“ galvos skausmą miestų ir miestelių valdininkams, privatizuodami kino teatrus, kuriuos greitai transformuodavo į parduotuves, lošimo namus, nugriaudavo, ar tiesiog užkaldavo duris, laukdami palankios progos pastatyti naują, pelną nešantį objektą. Tad neverta stebėtis, kai iš Vilniuje dviejų dešimčių prieš nepriklausomybę gyvavusių kino teatrų, iki 2005 m. buvo likę trys – „Lietuva“ (kuri tų metų rudenį, po ilgai trukusių visuomenės protestų, užkalta, o paskui ilgus metus stovėjusi kaip šmėkla), „Skalvijos“ viena salė ir padidėjęs „Vingis“ (tiesa, tuomet jau radosi beveidžiai kino teatrai prekybos centruose).
Dabar, kai kino žiūrėjimas vėl tapo svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi, pasirodo, kad vis dar
sėdime prie „suskilusios geldos“. Toliau, neatsižvelgiant į bendruomenės nuomones, griaunami visuomeniniai pastatai, svarbios kultūrinės atminties vietos.
Vis dar kaip šmėklos miestuose ir miesteliuose tebestovi buvę kino teatrai, kurie dažniausiai nerūpi juos privatizavusiems asmenims. Kuo būtų galima pasidžiaugti? Kad kinas žmonėms vėl svarbus, kad yra kino entuziastų, kurie suburia aktyvią bendruomenę, kuriems reikalingi kino teatrai ir svarbi kiekvieno jų praeities, o ir dabarties gyvavimo istorija.
dr. Audrius Dambrauskas, istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyriausiasis specialistas
Namas-vaiduoklis, naudotų baldų parduotuvė, prirūkytas miegamųjų rajonų alaus baras, kuriame tikimybė „gauti į galvą“ atrodė žymiai didesnė nei kitose panašios paskirties įstaigose, tinklinis restoranas, kurio pavadinime figūruoja žodis „kaimas“... Maždaug tokie mano galvoje išliko senieji, dar sovietmečiu statyti, gimtojo miesto – Klaipėdos, kino teatrai.
Na, bent jau jie tokie buvo, kai daugiau nei prieš dešimtmetį dokumentavau juos vienam istorijos studijų projektui. O per visą Lietuvą tokių ex-„kino rūmų“ buvo dar galai žino kiek! Reikia pripažinti, nors sovietinis traktorius neretai garsiau pūškavo frazę: „Kinas mums svarbiausias iš menų!“, nei iš tiesų dirbo šio propagandinio lozungo labui, tačiau per kelis okupacijos dešimtmečius Lietuvą išraitė tikrai įspūdingas stacionarių ir kilnojamų kino teatrų maršrutas.
Nepriklausomoje, tarpukario Lietuvoje, kurios kino teatrų skaičius taip ir neperkopė 100, apie tokio lygio šalies kinofikaciją nė svajot nesvajota... O gal ir nematyta baisiai didelio reikalo – juk kinas visų pirma buvo „biznis“. Kino teatrai turėjo uždirbti pinigus, kurių nemažą dalį, net iki 40 proc. nuo bilieto kainos, atiduodavo valstybei. Tad į gilią provinciją filmų rodyti veržėsi tik drąsesni avantiūristai ar beviltiški entuziastai. Sovietmečiu viskas kitaip – čia ir raudonieji kampeliai, ir mistinė planinė ekonomika, gal todėl šaliai atkūrus nepriklausomybę nelabai ir bežinota, kur tuos kino teatrus dabar dėti.
Tačiau kino teatrų skaičiai – dar ne viskas. Štai nors tarpukario Lietuvoje kino teatrų nebuvo nė šimto, tačiau vaidybinių filmų premjerų juose per metus įvykdavo tiek, kiek sovietmečiu kone per visą penkmetį... O nors platus kino tinklas šalyje diegtas ideologiniais pagrindais, bet populiariausių filmų viršūnėse karaliavusios indiškos, Egipto ar net Irano melodramos, jugoslaviški vesternai bei panaši produkcija, atrodo, liudijo žiūrovų norą bent trumpam pabėgti nuo tos sistemos, kurioje kinas buvo „svarbiausias iš menų“.
Giedrė Jankevičiūtė, dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos profesorė
Visą savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę praleidau tik Vilniaus kino teatruose. Nesu buvusi jokiame kito Lietuvos miesto ar miestelio kino teatre, net Juodkrantėje, kur su tėvais ir broliu leisdavau vasaras. Prisimenu tik eiles prie poilsio namų, kur rodydavo indiškus kino filmus. Nepaisant to, manau, tiksliau žinau, neabejoju, kad kino teatras bet kuriam miestui ar miesteliui yra labai svarbi institucija. Pati iki šiol labai mėgstu ėjimo į kiną ritualą, kuris išplėšia iš kasdienybės rutinos gerokai ilgesniam laiko tarpui nei trunka filmas. Stovėdama eilėje prie kasos tebesijaudinu, ar gausime pakankamai gerą vietą, ar užteks bilietų. Net gyvendama tikrai dideliame mieste, pavyzdžiui, Romoje neperku bilietų internetu, laukiu gyvoje eilėje. Kai buvau paauglė, patikdavo grūstis „Lietuvos“ arba „Planetos“ prieangiuose, kur su tais pačiais žmonėmis susidurdavo žvilgsniai.
Artimiau su jais nesusipažinau, bet mus visiems laikams sujungė bendrystės jausmas, tikiu, kad taip kino teatruose vyksta iki šiol. Tamsi kino salė, kaip ir tas minėtas prieangis, suteikia bendramintystės, dalijimosi viena paslaptimi pojūtį, kuris kuria ir palaiko bendruomeniškumą.
Tą patį galima pajusti ir teatre, bet teatras nedideliam miestui gali būti nepasiekiama prabanga, kai tuo tarpu kinas – nepalyginamai prieinamesnis. Mąstant apie Panevėžio „Garsą“ ar kitus išlikusius ir funkciją išlaikiusius sovietmečio kino teatrus, svarbi juose išsaugota kartų atmintis. Jei galiu, Vilniuje ir dabar renkuosi filmą žiūrėti „Skalvijoje“, o ne dideliame multiplekse. Senieji kino teatrai – tai laiko išbandymus patyrusios vietos, kuriose daug žmonių jautėsi laimingi. Tai asmeninių ir bendrų patirčių jau apgyvendintos erdvės, mes jas dar labiau pripildome, pratęsdami istoriją. Turėtumėm jausti atsakomybę...
Audrius Stonys, kino režisierius
Mano gyvenime gilią nostalgijos ir ilgesio žymę paliko du kino teatrai. Pirmasis – Kelmėje, kur pamačiau visus savo vaikystės filmus. Pats kino teatras buvo labai ypatingas. Į jį patekti neužteko pailgo, plono popieriaus bilietuko, dar reikėjo praeiti bilietų pardavėjo, kontrolieriaus ir projekcininko viename asmenyje, Žebrausko (kurį sutartinai vadinome Zebru) kontrolę. Kiekvieną įeinantį jis nužvelgdavo kiaurai veriančiu žvilgsniu, labai aiškiai sakančiu, kad jei ką nors iškrėsi, būsi gėdingai išmestas į gatvę. Kol užgesdavo šviesa ir prasidėdavo filmas, salėje visuomet buvo malonus šurmulys ir kėdžių trinksėjimas. Pradžioje į projektoriaus spindulį dar skraidydavo į rutuliukus suvynioti blizgantys saldainių popieriukai, bet vėliau visi nurimdavo ir imdavo kvėpuoti vienu ritmu. Filmus, matytus Kelmėje, kažkodėl prisimenu taip vaizdžiai, lyg būčiau juos žiūrėjęs vakar. Kino teatras buvo kitoje miestelio pusėje, nei gyveno mano seneliai, todėl neretai tekdavo grįžti sutemus per žliaugiantį vasaros lietų. Prisimenu ne tik filmus, bet ir kino teatro kvapą, susidedantį iš plakatų dažų, medinių kėdžių ir dar keleto paslaptingų ingridientų, kurių niekada nebesužinosiu, nes pats kino teatras paverstas banalia ir beveide parduotuvės mumija.
Kitas kino teatras, be kurio neįsivaizduoju savo vaikystės ir paauglystės, buvo „Kronika“ Vilniuje. Labai gerai prisimenu, kaip nusipirkus bilietą, atverdavai didžiules duris ir visu kūnu nerdavai į sunkią užuolaidą, saugančią salę nuo šviesos. Užuolaidoje ne vieną kartą buvau pasiklydęs. Paprastai vietų būdavo daugybė, todėl nesunkiai susiradęs vienišą kėdę atsisėsdavau ir bandydavau suprasti filmą. Pats procesas buvo be galo įdomus, nes dokumentinius filmus rodydavo nesibaigiančia juosta, todėl atėjęs į vieno filmo vidurį, jo pradžią galėjai pamatyti tik peržiūrėjęs visą programą. Porą kartų į kino teatrą nepatekau, nes rodė amerikiečių dokumentinį filmą „Prisiminimai apie ateitį“ ir rusiškų mokomųjų filmų ciklą apie krūties vėžio profilaktiką. Šiandien „Kronikos“ taip pat nebėra. Negaliu skųstis, pastatas buvo sugrąžintas teisėtiems jo savininkams – Lietuvos evangelikų bendruomenei. Vis dėlto ilgesys neklauso racionalių proto argumentų ir kartas nuo karto sugrįžta, primindamas negrįžtamai prarastus vaizdus, kvapus, garsus, kurie iki šiol gyvena labai brangių prisiminimų labirintuose.
Šis tekstas yra medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ atliekamo kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose dalis.
