„Kino pavasaris“ šiais metais pateikia platų kontroversiškų, savitų, žiaurių ir romantiškų erotinių filmų paveikslą.
„Ji“ (Elle, rež. Paul Verhoeven)
Intriguojantis, trikdantis ir nenuspėjamas – taip galima apibūdinti naujausią Paulo Verhoeveno filmą „Ji“, privertusį aiktelėti šių metų Kanų kino festivalio auditoriją ir atidarysiantį 22-ąjį „Kino pavasarį“. „Rodos, aš buvau išprievartauta“, – sako Mišelė savo draugams restorane. Ir tai žymi filmą lydintį absurdą bei visiškai kitokį prievartos akto įsivaizdavimą. Mišelė nesielgia kaip auka ir tai verčia iš naujo apmąstyti galios santykį tarp prievartautojo ir jo aukos. Šią šaltą, nemalonią, valdingą veikėją tobulai įkūnija prancūzų kino žvaigždė Isabelle Huppert. Režisierius, pateikęs žiūrovui tokius filmus kaip „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992) ir „Šou mergaitės“ (Showgirls, 1995), šį kartą pristato visiškai kitokį prancūzišką, provokuojantį filmą „Ji“. Tai – savotiškai atgimstantis Froido pasaulis.
„Tarnaitė“ (The Handmaiden, rež. Park Chan-Wook)
Gotikinis trileris „Tarnaitė“ nukelia žiūrovą į 1930-ųjų Pietų Korėją. Režisierius Park Chan-Wookas filmą kuria pagal 2002 m. britų bestselerį „Fingersmith“ apie Viktorijos laikų Angliją. Turtinga japonė Hideko gyvena pas dėdę uždarame dvare. Jai pasamdoma tarnaitė Suki, kuri iš tiesų paklūsta aferistui, apsimetusiam aristokratu, kuris siekia suvilioti Hideko ir ją vesti. Tačiau viskas pakrypsta kita linkme, kai tarp moterų užgimsta seksualinis ryšys. Tai – paslapties ir įtampos kupina meilės ir seksualumo istorija, kurioje kiekvienas personažas žaidžia savo keistą, erotišką, kartais net perversišką žaidimą. Kiekvienas filmo kadras pulsuoja gyvybe, o kartais – krauju. „Tarnaitė“ – tai filmas apie pasitikėjimą ir pažeidžiamumą, įkalinimą ir laisvę, įtampą tarp vidinio tikrojo „aš“ ir kaukės, kuri užsidedama prieš visuomenę.
„Bankoko naktys“ (Bangkok Nites, rež. Katsuya Tomita)
Sunkvežimio vairuotoju dirbęs japonų režisierius Katsuya Tomita kuria asmenišką ir gilią istoriją apie dviejų žmonių, dviejų kultūrų ir pasaulių susidūrimą. „Bankoko naktys“ – tai egzotiškas pasakojimas apie Bankoko raudonųjų žibintų prostitutę Lak, kuri kartu su buvusiu klientu Ozava keliauja į Laosą aplankyti savo šeimos. Filme atsiskleidžia politinis ir kultūrinis Tailando paveikslas, sekama kolonializmo paliktų randų pėdsakais, ieškoma sąsajų tarp Tailando ir Japonijos bei nagrinėjamas japonų identitetas. Šiame pasakojime regime gyvus ir daugiasluoksnius charakterius bei spalviškai ryškius kadrus. Prie šio filmo kūrimo, nors ir minimaliai, prisidėjo žymus Tailando režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, sukūręs filmą „Didybės kapinės“ (Cemetery of Splendor, 2015), rodytą praėjusių metų „Kino pavasaryje“.
„Ledi Makbet“ (Lady Macbeth, rež. William Oldroyd)
Izoliacijoje paskendusi jaunoji Ketrin turi pasitenkinti keturiomis savo dvaro sienomis, impotentu vyru ir lydinčia tarnaite Ana. Toks yra ištekėjusios merginos gyvenimas 1865 m. Anglijoje. Tačiau vyrui išvykus, ji suvilioja tarną Sebastianą ir nesiruošia nutraukti neleistinų meilės santykių net vyrui grįžus. Tai – moters išsilaisvinimo istorija. Tačiau kiek toli gali eiti jauna aristokratė, siekianti ragauti uždraustus seksualumo vaisius? Jos išsilaisvinimą lydi smurtas, kraujas ir visuomenės normų nepaisymas. Britų teatro režisierius Williamas Oldroydas debiutuoja kine su maištingu ir erotišku filmu „Ledi Makbet“.
„Vertikali būsena“ (Staying Vertical, rež. Alain Guiraudie)
Moteris palieka vyrą su kūdikiu. Rodos, istorija paprasta, tačiau išties viskas kur kas sudėtingiau. Ir ne dėl to, kad vyrui sunku vienam auginti vaiką, o todėl, jog režisierius Alainas Guiraudie sukuria visiškai kitokį pasaulį, kuriame svarbiausia yra vyrai ir keisti jų santykiai. Laukinė gamta ir joje atsiveriantis netikėtas bei absurdiškas vyrų pasaulis filme „Vertikali būsena“. Komiška, bet kartu liūdna, itin savita istorija prasideda kaip trileris, vystosi kaip juodojo humoro prisodrinta komedija ir išsiskleidžia kaip pasaka, suliedama tikrovės ir fantazijos ribas.
„Šeimyniškas gyvenimas“ (Family Life, rež. Alicia Scherson, Cristián Jiménez)
Apgaulingas „Šeimyniškas gyvenimas“ pateikia žiūrovui komplikuotą ir intymią šeimos istoriją. Ar vaidinant šeimą galima ją paversti realia? Martinas apsigyvena pusbrolio Bruno bute, kol šis su šeima išvyksta ilgai atidėlioto medaus mėnesio. Pabėgus katei Martinas sutinka vienišą jauną mamą Pači ir apsimeta išsiskyrusiu vyru, kuriam draudžiama matytis su dukrele. Pači apsigyvena pas Martiną ir jie susikuria jaukią, mažą, tačiau suklastotą idilę. Sąmojinga ir gyva drama pasakoja apie emocionaliai pažeistą vyrą, kuris keistu būdu realizuoja laimingą gyvenimą. Filmas žaismingai vilnija vienatvės, meilės, draugystės ir žmogaus nesaugumo temomis.
„Demoniškos tavo akys“ (Sister of Mine, rež. Pedro Aguilera)
Intymumo ribas peržengiantis filmas „Demoniškos tavo akys“ įsibrauna į privatų Auroros gyvenimą pasitelkęs jos netikro brolio Oliverio personažą. Šis netikėtai sekso tinklapyje randa vaizdo klipą, kuriame nusifilmavusi Aurora. Suintriguotas šio atradimo jis aplanko ją jos namuose Kolumbijoje. Jos kambaryje Oliveris įtaiso kamerą ir taip ji tampa jo kinematografinio stebėjimo objektu. Šis filmas atspindi Europos invaziją į Lotynų Ameriką, brolio įsiveržimą į sesers pasaulį ir kameros įsiveržimą į šios privatų gyvenimą. Kamera tampa stebėjimo ir objektyvizavimo metafora, dėl ko erotika ir seksualumas atrandamas ne tiesiogiai, bet per įsikūnijimą į kitą žmogų.
„Portas“ (Porto, rež. Gabe Klinger)
Porte, viename gražiausių Europos miestų, susitinka vyras ir moteris. Kartu jie praleidžia intymią naktį, paliekančią pėdsaką jų širdyse ir mintyse. Filme „Portas“ subtiliai ir švelniai perteikiamas dviejų žmonių ryšys – šį jauno brazilų režisieriaus Gabe‘o Klingerio filmą prodiusavo Jimas Jarmuschas, o siekiant sukurti vis kitokią atmosferą buvo filmuota skirtingomis juostomis – 8 mm, 16 mm ir 35 mm. Tai filmas, kuriame atgyja romantiškas miestas ir trumpa, bet įsimintina meilės istorija.
„Manyje“ (En moi, rež. Laetitia Casta)
Modelis Laetitia Casta Kanų kino festivalyje debiutavo su moterišku ir kūnišku trumpametražiu filmu „Manyje“. Tai filmas apie režisierių, kuris kenčia vienatvę ir nesėkmės baimę. Ir nors pagrindinis veikėjas yra vyras, šis filmas – apie moterį, jos kūną ir to kūniškumo priėmimą kaip savaime suprantamą dalyką.
„Triušiai krušliai“ (Fucking Bunnies, rež. Teemu Niukkanen)
Suomių režisierius Teemu Niukkanenas nebijo kontroversiškų ir keistų temų. Jis žaidžia su visuomenės normomis ir pateikia ironišką bei smagų žvilgsnį į ne visada patogius dalykus. „Triušiai krušliai“ – tai trumpametražis filmas apie ramų, padorų vyrą, į kurio kaimynystę atsikrausto šėtoną garbinantys ir sekso orgijas keliantys satanistai.
„Kopijuotojas“ (The Copyist, rež. Tamás Kőszegi)
Kopijavimo aparatas mato daug žmogaus gyvenimo akimirkų – nuo absoliučiai paprastų ir kasdienių iki intymių ir privačių. Tai rodoma ir trumpametražiame filme „Kopijuotojas“ – eksperimentinis burleskiškas filmas atskleidžia seksualinius santykius, vykstančius ant kopijavimo aparato.
