Žiniasklaidai išplatintame pranešime nurodoma, kad po ilgos pertraukos jis sugrįžta į Kanų kino festivalį su filmu „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018). 2011 m. režisierius buvo paskelbtas persona non grata Kanuose po jo pareiškimo, kad jis yra nacis. Ir tik šiais metais Kanų kino festivalio direktorius Thierry Fremaux nusprendė, kad bausmė yra per žiauri ir vėl atvėrė jam duris. Tačiau visgi jis sugrįžo ne kaip pilnateisis narys. Šio režisieriaus filmas nepateko į konkursinę programą, nes, pasak festivalio direktoriaus, naujausias jo filmas yra pernelyg kontroversiškas.
Ne tik naujausias L.von Triero filmas pasižymi kontroversiškumu, ir kituose jo filmuose atsiskleidžia komplikuotas režisieriaus požiūris į gyvenimą. Režisierius yra sukūręs tokius filmus kaip „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000), „Melancholija“ (Melancholia, 2011), „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013), „Antikristas“ (Antichrist, 2009). Pasak jo, filmas turi būti kaip akmenukas bate, jis turi trikdyti. L.von Trierui tikrai nebūdingas politkorektiškumas. Jis nevengia sunkių, bjaurių temų.
Galima nuspėti, kad jo vidinė būsena nemažai prisidėjo prie to, ką mes matome jo filmuose. Statydamas „Antikristą“ režisierius sirgo sunkia depresija. Du mėnesius prieš tai jis dėl šios priežasties gulėjo ligoninėje. Kaip pasakoja pats L.von Trieras, dienomis jis gerdavo, o vakarais gailėdavosi savęs. Tačiau tai jam nesutrukdė, gal net padėjo sukurti tamsų, baugų, prieštaringąjį „Antikristą“. Saugodamasis nuo gyvenime jį supančios tamsos, režisierius ginasi cinizmu. Pasak jo, turi būti cinikas, kad išgyventum.
Be to, jau nuo vaikystės jis bijojo mirties. Nemažai įtakos tam turėjo jo vaikystės patirtis. Vieną kartą L.von Trieras paklausė mamos, ar gali numirti miegodamas. Ši atsakė: „Tai retai atsitinka, bet tokia galimybė egzistuoja.“ Jo santykis su mama nebuvo pats geriausias. Režisierius savo mamai net paskiria vieną sceną iš „Antikristo“, kai vaikas iškrenta pro langą, o jo mama palydi jį žvilgsniu, net nebandydama jo sulaikyti. Kiek galime leistis į psichoanalizę, vertindami jo filmus, sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad režisieriaus psichinė sveikata turi nemažą poveikį jo požiūriui į gyvenimą ir tai atsispindi jo kūryboje.
Nesaugumo jausmas atsiskleidžia iš L.von Triero poreikio viską kontroliuoti. Vaikystėje jis nepaprastai bijojo atominės bombos sprogimo. Nors jis niekaip negalėjo suvaldyti šio dalyko, bet, nepaisant to, jis dėjo pastangas sukontroliuoti ir tai – prieš eidamas miegoti jis atlikdavo įvairius ritualinius savo sugalvotus veiksmus, siekdamas apsaugoti pasaulį.
Režisierius savo mamai net paskiria vieną sceną iš „Antikristo“, kai vaikas iškrenta pro langą, o jo mama palydi jį žvilgsniu, net nebandydama jo sulaikyti.
Tačiau, nors ir kokia sudėtinga asmenybė bebūtų, režisieriaus niekaip negalima pavadinti tinginiu. Kurdamas kiekvieną filmą jis įdeda labai daug pastangų. Kiekvieną kartą jis pats sau pakelia kartelę ir teigia, kad taip darys ir toliau. Todėl, nepaisant to, kad jo filmai vertinami prieštaringai ir tikrai ne visada teigiamai, profesionalumo trūkumo jam prikišti neįmanoma.
Tamsa, psichikos sutrikimai, kraujas, siaubas ir juodas humoras, kuris būdingas režisieriui, atsiskleidžia ir naujausioje jo psichologinėje siaubo dramoje. „Namas, kurį pastatė Džekas“ – tai filmas apie serijinį žudiką, kurį įkūnija aktorius Mattas Dillonas, ir jo aukas, vieną iš jų vaidina šį kartą ne tokia žavinga Uma Thurman.
Kanuose eilinį kartą šoką sukėlusio režisieriaus filmo „Namas, kuri pastatė Džekas“ premjera lapkričio 30 d.
