Pasaulinė Larso von Triero filmo „Melancholija“ premjera įvyko šių metų pavasarį Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Filmas dalyvavo konkursinėje programoje, pagrindinė vaidmens atlikėja Kirsten Dunst pelnė apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį.
Tačiau, dar prieš apdovanojimų ceremoniją, filmas, o tiksliau jo režisierius, garsusis provokaturius ir l’enfant terrible Larsas von Trieras nesugebėjo tinkamai pabaigti sakinio ir pripaistė juokų, tarp kurių buvo ir raktinių žodžių pasaulio žiniasklaidai: „nacis“, „Adolfas Hitleris“ ir kt. Nesuprastas Larsas von Trieras netrukus buvo paskelbtas persona non grata ir buvo „priverstas“ palikti Kanus bei kiekviename interviu atsiprašinėti. Apie filmą jau niekas nebeklausinėjo.
Larsas von Trieras, išgirdęs Kanų tarybos sprendimą, jam neprieštaravo. Priešingai, reagavo oriai ir išplatino viešą atsiprašymą, o per vieną iš savo prodiuserių, prieš keletą metų viešėjusių ir „Scanoramoje“, Metą Luisą Foldager, perdavė pasauliui žinią, kad jis sutinka priimti bet kokią bausmę, kokią tik skirs festivalio vadovai. Prodiuserė savo ruožtu smalsuolius tąsyk užtikrino, kad režisierius jaučiasi puikiai ir toliau „gerai dirba savo darbą“.
Kino kritikai, vertindami incidentą Kanuose, juokauja, kad Larsui von Trierui toks Kanų gestas, net ir apskriejęs viso pasaulio žiniasklaidą, negali pakenkti. Sakoma, kad Kanai uždraudė Larsui von Trierui prieiti arčiau kaip šimtą metrų iki festivalio rūmų, o pasaulis – plačiai atvėrė visas duris ir langus. Šiandien „Melancholija“ keliauja po prestižiškiausius kino festivalius ir išdidžiai renka kino kritikų liaupses.
Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė, prisimindama įvykį Kanuose, sako: „Ištikimiausi žiūrovai žino – Larso von Triero filmai provokuoja, sukrečia, šokiruoja, žavi, atstumia ir traukia, priverčia mąstyti ir išgyventi tikrai stipriau nei režisieriaus kartais ekstravagantiškai neišmintingos provokacijos.“ „Melancholiją“ Kanuose palydėjo būtent tokia Larso von Triero provokacija. Tačiau filmas, pelnytai atnešęs pagrindinio vaidmens atlikėjai Kirsten Dunst geriausios aktorės apdovanojimą, rikiuojasi šalia didžiųjų Larso von Triero filmų – „Prieš bangas“, „Dogvilis“, „Šokėja tamsoje“.
Pasak Gražinos Arlickaitės, festivaliui „Melancholijos“ premjera – tarsi grįžimas prie įštakų. Larsas von Trieras ir jo inspiruotas judėjimas „Dogma’95“ buvo ir yra vienas iš esminių „Scanoramos“ impulsų. Simboliška, kad po devynerių metų pertraukos, kai pati pirmoji „Scanorama“ buvo atidaryta to paties režisieriaus juosta „Dogvilis“, mes vėl pradėsime festivalį šio kino grando darbu.
„Kai sausakimšoje Lumière‘ų salėje Kanuose laukiau „Melancholijos“ premjeros, į mano dar neišjungtą mobilųjį telefoną atskriejo filmą jau mačiusio kolegos žinutė: „Užmirškite visas problemas, kurias atsinešėte į salę. Negalvokite apie nieką. Melancholija. Tik Melancholija.“ Aš būtent to linkiu ir šių metų „Scanoramos“ žiūrovams, nes šis filmas tikrai reikalauja panirti į jo gelmę ir likti joje“, – prieš „Melancholijos” premjerą Lietuvoje pasakojo Gražina Arlickaitė.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 10 – 20 dienomis Vilniuje, lapkričio 17 – 27 dienomis Kaune, lapkričio 24 -27 dienomis Klaipėdoje. Apie Europos šalių kino forumą „Scanorama“:
Tai kiekvienų metų lapkričio mėnesį trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) vykstantis festivalis, pripažįstamas ryškiausiu kultūriniu rudens įvykiu Lietuvoje.
Prasidėjusi kaip Šiaurės šalių kino forumas ir pirmaisiais gyvavimo metais į kino sales pritraukusi tik išskirtinai Šiaurės šalių kino gerbėjus, „Scanorama“ vis augo: tiek programos apimtimi, tiek žiūrovų skaičiumi, tiek į festivalio programą įtraukiamų filmų geografija. Šiandien „Scanorama“, jau būdama visos Europos šalių kino forumu, per dvidešimt festivalio dienų, penkiuose kino teatruose, trijuose Lietuvos miestuose parodo daugiau nei šimtą Europos režisierių įvairaus formato ir žanro filmų.
„Scanorama“ vadinama tvirtų moralinių nuostatų festivaliu, turinčiu ambiciją rodomais filmais puoselėti etines ir profesines vertybes. Į beveik metus laiko kruopščiai sudarinėjamą festivalio programą įtraukiami filmai, atsižvelgiant ne tik į kino formos naujumą ar profesionalumą, bet ir į idėją, kūrybiškumą, intuityvų dvasingumą, vertybių atskleidimą bei saugojimą.
Kruopštaus darbo rezultatas – kasmet festivalio programoje žiūrovai aptinka filmų, prieštaraujančių vyraujančiai nuostatai, jog gerai tai, kas naudinga, o profesionalu tai, kas populiaru. Siekiama, kad filmai, kuriuos „Scanorama“ rodė, rodo ir rodys kaskart taptų ryškiu kino įvykiu Lietuvoje, net jei pats filmas ir nepretenduoja į kinematografiškai emancipuotą žemę. Taip „Scanorama“ savo programa kritiškai žvelgia į nūdienos kartos paviršutiniškus poreikius ir savo pavyzdžiu įrodo atskirtį tarp komercinės ir meninės sėkmės.
„Scanorama“ ypač saugoja ir puoselėja savo ištakas – ryšį su Šiaurės Europos šalimis, kurių filmai nuo pat pirmųjų – 2003 metų – buvo esminiu impulsu formuojantis festivalio vertybėms, tikslams, atmosferai, žiūrovams, programos struktūrai. Festivalio įkvėpėjais laikomi kino klasikas Ingmaras Bergmanas ir avangardinis kinematografijos judėjimas Dogma’95 su Larsu von Trieru priešakyje. Būtent tai lėmė, kad šiųdienė „Scanorama“ kasmet kino žiūrovams atveria vis naujus kino kraštus, vardus, drąsius, nepramintus kelius ir kartu – nepamiršta grįžti prie kino ištakų ir tradicijų.
