Filme „Gražiausi gyvenimo metai“ dar kartą atsigręžiama į dviem „Oskarais“ ir „Auksine palmės šakele“ apdovanotą Žano Luji ir Anos meilės istoriją „Vyras ir moteris“. Tai – jau trečioji dalis. 1986 metais C. Lelouch pristatė filmą „Vyras ir moteris: po dvidešimt metų“, o štai naujausioje dramoje veikėjai susitinka po 50-mečio. Juos ir vėl suvaidino garsieji prancūzų aktoriai Anouk Aimée ir Jean-Louis Trintignant.
Ana gyvena Normandijoje ir darbuojasi nuosavoje krautuvėlėje. Žano Luji kasdienybė liūdnesnė – jo atmintis nebe tokia, kaip anksčiau, vyro dienos bėga senelių namuose. Vieną dieną Žanas Luji sulaukia ypatingos viešnios – jį aplanko Ana. Dabar, prabėgus penkiasdešimčiai metų, juodu ne tik prisimena praeitį, bet ir vėl patiria gražių akimirkų.
Su režisieriumi C.Lelouch kalbamės Paryžiuje apie tai, kaip jam sekėsi kurti dviejų žmonių meilės istorijos tęsinį.
– Šešiasdešimt metų kuriate kiną, kuriame visuomet šmėžuoja meilės tema. Kodėl? Ar ji yra jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Visą gyvenimą mėginau išsiaiškinti, kodėl vyrui ir moteriai nueiti į lovą reikia tiek daug pastangų, o kitais atvejais tų pastangų visai nereikia. Meilė yra didesnė už gyvenimą – tai teigiu visuose savo darbuose. Ir mano gražiausi gyvenimo momentai buvo tada, kai buvau įsimylėjęs. Nebūtinai žmogų. Būtent meilė pati svarbiausia. Ir pinigai. Todėl visuose mano filmuose sukasi šios dvi temos. Šis prieštaravimas mano kine yra ašis.
– Kas įkvėpė sukurti filmą „Gražiausi gyvenimo metai“?
– Naujausias filmas yra mano duoklė dabarčiai. Juk dabarties momentas yra vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų priklauso mums. Šis filmas nėra apie senatvę. Norėjau pasakyti, kad gražiausi mūsų gyvenimo metai yra tie, kurie ateis. Man dar niekada nebuvo taip smagu, kaip dabar!
– Filmas tęsia 1966-aisiais prasidėjusią meilės istoriją ir tarsi sakote, kad meilė yra amžina ir neblėstanti. Ar sutinkate su tuo?
– Taip. Dar norėjau parodyti, kad moterys yra stiprios. Šiame filme matome, kad Trintignant personažas tebėra vaikas, toks buvo visą gyvenimą. Tiek filme „Vyras ir moteris“, tiek praėjus penkiasdešimčiai metų. Mano manymu, moterys, laikui bėgant suauga, o vyrai – ne. Šią mintį plėtoju filme. Žanas Luji visą gyvenimą dūko tarsi vaikas, kai Anouk į gyvenimą žiūrėjo labai rimtai. Todėl norėjau papasakoti istoriją apie vyrą, kurio, akivaizdu, jau tyko mirtis, ir moterį, kurios gyvenimas tęsis ilgiau.
– Per savo karjerą sukūrėte beveik pusšimtį filmų, penkiasdešimtasis jau pakeliui. Kaip manote, kodėl būtent „Vyras ir moteris“ ir dar keletas jūsų darbų pasiekė tokias plačias auditorijas visame pasaulyje?
– Manau, kad maždaug 10 mano filmų apkeliavo visą pasaulį. Vis dėlto sutinku, kad „Vyras ir moteris“ paliko daugiau pėdsakų nei visi kiti mano darbai. Matyt, dauguma nesunkiai susitapatino su šio filmo personažais.
Filme „Vyras ir moteris“ kalbu apie tai, kad kiekvienam galima suteikti antrą šansą, o naujausiame – kad meilei amžius nesvarbus. Sakyčiau, visi mano filmai pasakoja tą pačią istoriją: gyvenimas yra bėgimas per problemas ir rūpesčius stebuklų šalyje. Iš tiesų mano gyvenime nebuvo nė dienos, kai nesulaukiau ir gerų, ir blogų naujienų. Džiaugiuosi, kad didžiąsias problemas man pavyko įveikti, nesvarbu, jos susijusios su meile ar gyvenimu. Mano filmų personažai, kaip ir aš, tampa laimingi, nugalėję sunkumus. Patys nedėkingiausi yra mirties momentai. Tačiau tuo pat metu tai gali būti ir gyvenimo atpildas.
– Filmuojant tęsinį jums pavyko pasikviesti tuos pačius aktorius, kurie pasirodė pirmoje šios istorijos dalyje. Ką pajutote po daugelio metų ir vėl dirbdamas su šiais aktoriais? Ar jie stipriai pasikeitė?
– Anouk beveik nepasikeitė, tačiau Jeanas-Louisas – taip. Jis viską mato tamsiomis spalvomis, yra kupinas negatyvumo, o Anouk į viską žiūri pozityviai. Mėginau šią priešpriešą parodyti ir filme. Štai kodėl man patinka juodu filmuoti – Jeanas-Louisas yra savo personaže, o Anouk pozityvumas – jos personaže. Manau, tai yra viena šio filmo stiprybių, priežastis, sujaudinusi žiūrovus. Klausimas, kas nugalės – gyvenimas ar mirtis? Šiuo metu jaučiu, kad abu yra labai stiprūs. Gyvenimas yra tarsi paslaptinga kelionė, o ši, pasak idiotų, baigiasi mirtimi, optimistų manymu, ši kelionė veda į amžinybę. Šią kovą tarp racionalumo ir iracionalumo taip pat išvysite ne viename mano filme.
– Norėčiau pacituoti jūsų žodžius, kuriuos pasakėte 1966 metais kurdamas filmą „Vyras ir moteris“: „Režisierius gali sukurti dviejų tipų filmą: arba jam labai artimą, arba atvirkščiai. Dabar sukūriau filmą, kuris visiškai priešingas mano asmenybei. Tai svajonės projekcija, istorija, kurią norėčiau išgyventi ir kurios tikriausiai niekados nepatirsiu, nes myliu nepakankamai.“ Kaip šie žodžiai jums skamba šiandien? Ar sutinkate?
– Filme „Vyras ir moteris“ sukūriau svajonę – istoriją apie idealią moterį, kurią pats norėčiau sutikti. Tačiau ji turėjo kentėti, tokią moterį padaryti laimingą paprasčiau. Filmas buvo projekcija: sukūriau idealią moterį, tada sukonstravau filmą. Jaučiau, kad turi labai pasistengti, kad nusipelnytum tokios moters. Gyvenime prisikūriau sunkumų, tačiau laikui bėgant man pavyko kai kurias moteris padaryti laimingas. Tačiau visuomet tas, kurios kentėjo.
Grįžtant prie filmo, Žanui Luji ir Anai gera būti kartu ir vėl, nes visą gyvenimą praleido ieškodami idealaus partnerio. Nors iš tikrųjų tokius jau buvo radę.
