Legendinis „Eliksyras“ Vilniuje buvo įsikūręs dviejose vietose: Šv. Mykolo ir Domaševičiaus gatvėse. Aš buvau pastarojo salono lankytoja. Nors pradėjau jame lankytis likus vos keliems metams iki uždarymo 2012-aisiais, „Eliksyras”, turėjęs bene didžiausią ir įvairiausią videokolekciją – todėl tapęs daugelio sinefilų favoritu, – buvo tapęs dar viena vieta, kur galėjo skleistis ir mano beužgimstanti meilė kinui. Geriausiai prisimenu, kaip darganotą vakarą žiūrėjau Spike’o Lee „25-ą valandą“, o per gimtadienį su draugėm išsinuomavom Martino McDonagho „Reikalus Briugėje“.
Su „Eliksyro“ įkūrėju Eimučiu Kuzmicku susitikome netoliese mano lankyto salono, kad pasikalbėtume, kaip atsirado ir augo „Eliksyras“ bei ką reiškė kurti videonuomos verslą šiuo laiku.
– Pradėkime nuo priešistorės. Ką veikėte iki pradedant videonuomos verslą?
– Kaip ir kiekvienas tarybinis pilietinis dirbau valstybiniame darbe. Esu baigęs taikomąją matematiką Vilniaus universitete. Dirbau Skaičiavimo centre, o vakarais – diskotekoj didžėjum. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Į laisvus žmones, kurie buvo kaltinami Vakarų kultūros propagavimu, tuomet buvo žiūrima kaip į valstybės priešus. Niekad neužmiršiu, kaip 1985 m., jau prasidėjus perestroikai, mes su kolega Ryčiu, su kuriuo pradėjom dirbti videotekoj, už tuometinius čekius pirkom videomagnetofoną „Merkurijaus“ parduotuvėj. Jį nusipirkus mums reikėjo pavažiuoti dvi stoteles. Po tos trumpos kelionės Rytis sakė, kad jau pirmoj stotelėj norėjo išlipti – taip kreivai į mus žiūrėjo žmonės...
Bet noras pažiūrėti į kultūrą kitaip, laisvės siekis, suvokimas, kad pasaulyje norisi pamatyti toliau savo nosies, vedė į priekį. Laisvės gijos tada jau mezgėsi. Tarp jaunų žmonių, aktyviausios visuomenės dalies, tai jau darėsi ir madinga.
