Su Teemour Diop Mambéty kalbamės apie jo tėvą ir kiną.
– Teemour, žinau, kad esate labai įvairiapusis kūrėjas, turite sąsajų ir su kinu. Papasakokite apie tai daugiau.
– Kuriu filmus, muziką ir rašau. Kartais dirbu su reklamos projektais, kuriu serialus televizijai. Dar man patinka dizainas. Savęs nevaržau, kuriu tiek, kiek leidžia vaizduotė. Manau, kad toli dar nenuėjau (šypsosi). Filmus kuriu nesilaikydamas jokių konvencijų ar kodų. Tarkime, jei kuriu dokumentiką, pasikliauju savo jausmais, nuojauta ir negalvoju, kur filmas pasirodys, ar festivalyje, ar televizijoje, koks formatas būtų geresnis ir pan. Svarbiausia – realizuoti idėją greitai. Paskutinis mano darbas yra dokumentinis filmas „Feu Banania“. Jame pasakoju apie trijų Senegalo dizainerių kūrybą, kurią jie eksportuoja. Šiuo metu baigiu rašyti pirmą trumpų istorijų trilogijos dalį.
– Koks jūsų asmeninis ryšys su Senegalu? Kiek žinau, gyvenate Prancūzijoje, ar ne?
– Daug laiko praleidžiu tiek Paryžiuje, tiek Dakare, pastarajame lankausi kartą per tris mėnesius. Dažniausiai vykstu turėdamas konkrečių planų, o ne atostogų. Taip palaikau ryšį su savo tėvyne, kur gimiau ir užaugau. Tuo tikrai džiaugiuosi. Kaip ir tuo, kad turiu tiek daug šansų keliauti – atrasti kitus kraštus ir sužinoti apie kitas kultūras. Kai pakeliauji, savąjį kraštą pradedi vertinti kitu žvilgsniu. Tai tik į naudą. Pagaliau visur žmonės yra tiesiog žmonės. Politika apibrėžė, kas yra tauta, pasaulis. Nederėtų kažkam kitam leisti apibrėžti, kas yra kas.
– Kaip manote, kokią įtaką jums kaip režisieriui padarė tėvas ir jo darbai? Ar jis skatino domėtis kinu?
– Vaikų šansai susidomėti kinu, kai jų tėvai yra režisieriai, yra, be abejonės, dideli. Tėvas man tapo vienu etalonų. Mane labiausiai įkvepia tai, kad kūryboje tėvui svarbiausia buvo laisvė. Jis niekada nebandė būti į ką nors panašus ar būti pavyzdys kitiems. Be to, jo filmai turi daug skaitymo lygių. Kaskart žiūrėdamas matai naujas prasmes, pradedi vis labiau vertinti kadrus, garsą, stilių ir t. t. Filmo detalėms, poezijai pamatyti reikia supratimo ir laiko.
– Ar į kino kūrimo procesą tėvas įtraukė savo šeimos narius? Ar, tarkime, jums leido suktis kino aikštelėje? Galbūt pasidalytumėte prisiminimais?
– Taip, įtraukė į skirtingas sritis. Viena man asmeniškai maloniausių patirčių buvo stebėti filmo „Hienos“ kūrimo užkulisius, didelę komandą, matyti, kaip dirba aktoriai. Taip pat prisimenu uždarus vakarietiškojo kino seansus, po kurių kartais prasidėdavo diskusijos. Tėvas mėgo vesternus, Akirą Kurosawą.
– D.Diop Mambéty kūryba užsienyje pripažinta ir vertinama. O kaip Senegale?
– Manau, kad vietiniai, kurie žino jo pavardę ir darbus, jį gerbia ir didžiuojasi jo palikimu. Būtų puiku, jei didesnė dalis galėtų pamatyti jo filmus. Ir ne tik jo, bet apskritai, kad atsirastų daugiau dėmesio verto kino per televiziją ar kino teatruose.
– Yra ne vienas dokumentinis filmas, sukurtas apie jūsų tėvą ir jo kūrybą. Tikriausiai visus juos matėte. Viename jų netgi pats pasisakėte. Ką manote apie šiuos bandymus papasakoti apie tėvo gyvenimą ir darbus?
– Vieni jų geresni, kiti ne, tačiau niekam neprieštarauju. Manau, kad tai puiku, nes apie jį sužinoti ar jo darbus suprasti gali daugiau žmonių. Tik todėl, kad esi šeimos narys, negali pasisavinti temos apie savo tėvą. Žinoma, negalima leisti, kad apie šeimos narius kalbėtų netikslius dalykus.
Pamenu, kai vienas studentas iš Vokietijos norėjo kurti trečią nebaigtos trilogijos „Tales of Little People“ dalį, neprieštaravau. Tegu kuria. Man nepatinka tik vienas dalykas – kopijavimas, t. y. kai pasinaudojama kūriniu ir nepaminima, kas yra tikrasis idėjos autorius.
– Ar dažnai vykstate pristatyti tėvo filmų?
– Bendradarbiauti man patinka, kai tik turiu tam laiko. Manau, kad tai suteikia papildomos vertės filmui, praturtina auditorijos patirtį salėje, tai gerai ir mūsų šeimai, ir tėvo vardui. Nesvarbu, ar tai būčiau aš, ar mano dėdė, kuris sukūrė „Hienų“ ir „The Little Girl Who Sold the Sun“ garso takelius. Jis, beje, taip pat yra kino kūrėjas.
