B.Sodeikaitės debiutinis animacinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ sulaukė pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – filmas pelnė „Sidabrinę gervę“, buvo nominuotas Europos animacijos apdovanojimams. Praėjus trejiems metams, B.Sodeikaitė filmuoja naują savo filmą.
Su režisiere susitinkame animacijos studijoje, kur šiuo metu vyksta „Elenos“ gamybos darbai. Jų trukmė – penki mėnesiai.
„Idėja šiam filmui kilo labai seniai. Ji gimė iš „Elenos ir dvylikos brolių juodvarniais lakstančių“ – tokia buvo pati pati pirminė idėja. Apie tai galvojau jau gerus ketverius metus“, – sakė B.Sodeikaitė.
Tačiau idėja smarkiai keitėsi. Pasak autorės, tam įtakos padarė jos nėštumas.
„Tikriausiai vienas iš pagrindinių klausimų, kurie man kilo, buvo „ką dabar daryti“? Ką daryti, kai keičiasi gyvenimas, po truputį tampu motina ir moterim? Kur prasideda ir kur dingsta mano laisvė? Laisvės aspektas man nemažai susiasocijavo su kalte. Dėl dukters, kas atrodo visiškai natūralu, aš atsisakiau tam tikrų dalykų, tam tikros laisvės. Personažės pasirinkimai yra kitokie ir dėl to gimsta jos kaltė. Pagrindinis klausimas lieka tas pats – kaip persiverčia moters gyvenimas ir jos laisvė prieš ir po nėštumo“, – kalbėjo B.Sodeikaitė.
Kito ir kiti idėjos aspektai. Kaip teigia režisierė, kadangi animuoti 12 paukščių labai sudėtinga, liko vienas gervinas ir Elena. Tačiau ji pati užaugo: „Ji brendo ir pribrendo iki tokios, kokia dabar yra – suaugusios moters“.
Paklausta apie kūrybinio proceso etapus, B.Sodeikaitė sako: „Viskas prasidėjo nuo istorijos ir scenarijaus rašymo. Tuomet, susėdę su operatoriumi, pasidarėme kadruotę. Pradėjo atsirasti įsivaizdavimas, kaip filmas atrodys. Vėliau sekė visa dailė – scenografijos kūrimas ir lėlių gimimas. Dabar penkis mėnesius esame filmavimo aikštelėje, prireiks dar metų postprodukcijai“, – kalbėjo režisierė.
Kalbėdama apie filmo estetiką, B.Sodeikaitė teigė, jog čia taip pat buvo susidurta su virsmais: „Vizualika vingiavo labai impulsyviai, pašaliniai dalykai mane labai stipriai įkvėpė ir pakreipė tam tikra linkme. Iš pradžių vizualiai tiek personažė, tiek jos aplinka bei scenografija buvo spalvotesnės, nerealesnės. Tačiau tuo metu labai daug vaikščiojau miške, lankiau savo tėtį, kuris gyvena sodyboje. Iš čia radosi filmo estetikos realistiškumas.
Kadangi bandau kalbėti per pagrindinės personažės emocijas, ji turės tikras aktorės akis. Tai irgi „priduos“ realybės – žinoma, kažkokios keistos realybės, iškreiptos, ne mūsiškos. Kalbant apie lėlinę animaciją, man patinka, kai personažai yra lėliški, todėl mano personažai dažnai yra nejudrūs, neišraiškingi. Kadangi tų emocijų norėjosi, atrodė, kad vienintelis sprendimas ir buvo pasitelkti tikras akis, sukuriant kontrastą tarp negyvos lėlės ir tikrų žmogaus akių. Tačiau tai yra didelis iššūkis, vis dar nesame radę techninio sprendimo, kaip tai įgyvendinti“, – pasakojo B.Sodeikaitė.
Pasak filmo prodiuserės Agnės Adomėnės, kuri su Birute Sodeikaite dirbo ir prie pirmojo jos filmo, režisierė turi labai aiškią viziją ir savitą stilių.
„Birutė kažkuria prasme prasilenkia su laikmečiu, nes ji pati labai domisi klasikiniais, lėliniais filmais, Jano Švankmajerio kūryba ir pan. – tai ją įkvepia, iš to ji semiasi idėjų. Birutės filmuose labai daug tikros materijos – tikrų, apčiuopiamų daiktų. Ji nori kuo mažiau efektų, sukurtų postprodukcijos etape, ir siekia viską sukurti iš tikrų objektų, kad viskas įvyktų filmavimo aikštelėje. Jos kūryboje daug jos vidinio, asmeninio pasaulio. Ir jos filmai visą laiką išsiskleidžia pakeliui – visas kūrybinis procesas yra nuolatiniame virsme“, – pasakojo A.Adomėnė.
Ar šie virsmai prodiuserei sukelia iššūkių? „Žinoma, tačiau po pirmo mūsų bendro darbo kartu, Birute labai pasitikiu. Nors suprantu, kad jai kartais gali būti sunku viską išrašyti ar išpasakoti, ji labai gerai žino, kokio rezultato nori. Ir yra labai atsidavusi kūrybai. Prieš filmavimą buvo neramu dėl jos asmeninės situacijos, nes Birutė turi vienerių metų amžiaus vaikelį – jaudinausi, kaip pavyks viską suderinti, ar jai nebus per sunku, tačiau matydama jos užsidegimą ir atsidavimą tam, ką daro, neabejoju, kad rezultatas tikrai bus labai geras“, – kalbėjo prodiuserė.
Pasak jos, prie „Elenos“ kūrimo dirba apie dvi dešimtis žmonių, filmas yra bendra produkcija tarp Lietuvos ir Kroatijos, o šiuo metu yra ieškoma trečiojo koprodukcijos partnerio: „Už pinigus, gautus Lietuvoje ir Kroatijoje, pasidengiame gamybos išlaidas. Dabar ieškom papildomo finansavimo postprodukcijai“, – sakė A.Adomėnė, anot kurios, filmo galutinis biudžetas bus 200–250 tūkst. eurų.
Filmo postprodukcija turėtų būti užbaigta iki kitų metų pabaigos, todėl tikėtina, kad „Elenos“ premjera įvyks pirmoje 2021-ųjų metų pusėje.
Paklausta, kur tikimasi pradėti „Elenos“ tarptautinį kelią, ypač po filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ sėkmės, A.Adomėnė sako: „Lūkesčiai labai dideli, bet kol kas nenorėčiau apie tai garsiai kalbėti. Bet, aišku, tikimės iššauti kuo aukščiau.“
