Silicio slėnyje vykstantis festivalis „Cinequest“ kasmet sutraukia apie 50 tūkstančių žiūrovų. Festivalis pristato 300 filmų, jame dalyvauja daugiau nei 2 tūkstančiai menininkų, virtualiosios realybės kūrėjų, novatorių iš viso pasaulio. Didžiausias „Cinequest“ apdovanojimas – „Maverick“ prizas.
Ievos ir Simono Ballų filmas buvo rodomas „Hammer“ kino teatre, „Genrequest“ trumpametražių filmų programoje, kuri šiais metais siūlė žiūrovui pakeliauti po dar nematytus pasaulius. Po peržiūros žiūrovai negailėjo klausimų ir komplimentų. „Vienas žiūrovas, dramatiškai sugriebęs už galvos, šaukė: „Ką jūs man padarėte, aš nebežinau, kas yra realybė.“ Kitas prisipažino turėjęs kovoti su savo baimėmis, nes filmas sukėlė panikos priepuolį, tačiau atitraukti akių nuo ekrano jis nenorėjo. Dar kitas džiūgavo pirmą kartą pamatęs meninę dirbtinio intelekto aplikaciją, kuri jį išties sudomino. Visame festivalyje liepsnoja meilė kinui, palaikymas iš kūrėjų ir žiūrovų“, – po premjeros įspūdžiais dalijosi I.Ball, Londone kartu su vyru Simonu įkūrusi kompaniją „Blake House“.
„Originalus trumpametražis filmas“ (angl. „Original Short Film“) pasakoja apie jauną vyrą, kuris savo gyvenimo moterį randa kompiuteryje. Kiekvienas filmo kadras yra unikalus, sukurtas per eksperimentinį procesą, kurį Ieva ir Simonas atrado į tradicines kino metodikas integravę galimybes, kurias jiems atvėrė dirbtinis intelektas.
Filmas jau sulaukė sėkmės įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, laimėjo „Grand Prix I.A.“ Prancūzijoje, animacijos sostinėje, Anguleme, rengiamame kino inovacijos festivalyje „Courant 3D“, pelnė tarptautinio „Greenwich Film Festival“ apdovanojimus už geriausią eksperimentinį filmą ir geriausią montažą.
Silicio slėnio festivalyje „Cinequest“ parodytą „Originalų trumpametražį filmą“ nuo kovo 21 iki kovo 23 dienos dar bus galima pamatyti virtualiame festivalio tęsinyje „Cinejoy Online“, o filmo kūrėjai „Blake House“ „Instagram“ paskyroje su filmo žiūrovais rengia virtualius susitikimus.
Po filmo premjeros su viena iš jo kūrėjų – Ieva Ball kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Jūsų filmo pavadinimas „Originalus trumpametražis filmas“ tarsi šnabžda į ausį: na, na, pažiūrėsime, kas gi jame yra originalaus? Šiandien sunku kažką nustebinti. Ypač inovacijomis garsėjančiame Silicio slėnyje…
– Jau kurį laiką eksperimentavome su dirbtiniu intelektu. Jis buvo tarsi magiškas burtininkas, gebantis ištraukti ir išryškinti filmus iš mūsų vaizduotės gelmių. Ir dar kokiu greičiu! Per naktį kadras po kadro jis ištapydavo mėnesį ar net metus trunkantį nepaprastai nuobodų ir besikartojantį darbą. Ši technologija dar labai nauja, nedaugelis yra pažabojęs jos kalbą ir galią, todėl nė neieškodami instrukcijų mes pradėjome eksperimentuoti, sujungdami kino, animacijos, tapybos principus ir savitus motyvus. Čia vyksta kino avangardas, mes turime naujus padargus, galime mąstyti, įsivaizduoti ir kurti dar neregėtu greičiu, gilintis į dar neatrastas temas.
Baimė kurti kažką originalaus yra didžiulė, kai tau svarbi aplinkinių nuomonė, kai ieškai palaikymo, idėjų patvirtinimo, instrukcijų. Bet iš tos baimės galima išsivaduoti, kai pagauni žaidimo lengvumą, kai pakeiti perspektyvą ir su kiekvienu žingsniu pradedi atrasti naują pasaulį. Manau, kad originali kūryba yra kaip pašaukimas, stipresnis už logiką ir už baimę, ką kažkas pagalvos.
– Kokia buvo jūsų filmo idėja?
– Pirmoji idėja buvo tiesiog sukurti originalų trumpametražį filmą per dvi savaites, trūks, plyš – be jokių stabdžių ir be pasiteisinimų. Mudu su Simonu, baigę kino studijas, dešimtį metų praleidome kurdami filmus pagal užsakymus. Mūsų gebėjimas sukurti kažką iš nieko, jautėme, buvo stipriai užkalkėjęs. Tuo metu kaip tik gimė pirmoji mūsų dukra, taigi, visas mūsų pasaulis pakibo ore ir dar – aukštyn kojomis. Tačiau būtent šis įvykis įžiebė įkvėpimo grįžti į savo svajonių vėžes ir per kino kūrybą įamžinti stebuklingą virsmo laikotarpį. Užmojo pradininkas buvo Simonas, o tada jau pradėjome kurti drauge, pasikeisdami, lyg žaisdami tenisą.
– Trumpas filmo aprašymas skelbia: vyras randa moterį kompiuteryje. Atrodo, tokia tradicinė situacija tampa įvykiu, kuris priverčia pasakyti, na, nieko panašaus nesu mačiusi. Ar teisingai pagaunu idėją nemarias, amžinas vertybes perkelti į technologijų pasaulį?
– Domiuosi etimologija, pasakomis, mitais ir monomito teorijomis. Man įdomu, kur tas originalus žodis, tas pradinis patarimas, ta esminė istorija, tas šulinys, iš kurio geriame informaciją ir įkvėpimą? Ar tas šulinys yra pasaulyje, ar manyje? Ir jeigu aš išdrįsiu ieškoti to šulinio savyje, ar patikėsiu tuo, ką ištrauksiu kaip vertą viešo ekrano? Distiliuodama šiuos vandenis, matau kovą tarp gyvenimo ir mirties. Ir atrandu raktą – jis man yra meilė, ir ne kitaip. Todėl tokia filmo tematika ir tai yra viskas, ką žinau. Žodis „originalus“ yra kilęs iš reikšmių „pradžia“, „gimti“, „kilti“. Taigi, jo esmė – ne unikalumas ar kitoniškumas, o amžinosios vertybės ne veltui yra amžinosios.
Interpretuojant technologijos atvertas galimybes, mūsų filmas prasideda kelione archetipiniais santykių vingiais. Filmo herojų veidai kintantys, archetipiniai, jie neturi asmeninio identiteto. O filmo pabaiga – tai intensyvi optinė iliuzija, kur kiekvieno žiūrovo akys sugaus savitą įžvalgą, labiau atskleidžiančią jo paties vidų, mąstyseną ir asmenybę nei mūsų – filmo kūrėjų – sumanymus.
Galbūt šis filmas ir jo herojai yra veidrodžiai. Jame koncentruota tiek informacijos, kad mes negalime jos visos iškart pagauti, įsisavinti ir suvokti. Tuomet įdomu žiūrėti, ką visgi fiksuojame. Kokią, mums svarbiausią informaciją natūraliai atsirenkame. Pati, žiūrėdama šį filmą, jau beveik metai po jo sukūrimo matau vis kitą vaizdą, atspindintį manuosius pokyčius.
– Kalbate apie eksperimentinį kiną. Ką jums reiškia šis terminas? Kokius eksperimentinio kino kūrėjus laikote savo įkvėpėjais?
– Aš pati eksperimentuoju su vizualinėmis kompiuterinėmis programomis nuo mažens. Pirmyn mane veda nekantrumas kurti, o ne skaityti instrukcijų knygas. Per kūrybą atrandu savo kelią, taip pat ir savitą braižą. Vertinu kokybę, o ne profesionalumą aukojant originalumą – man tai šalta komercija. Kūryboje turi šviesti siela ir plakti širdis. Dar būdama moksleivė kino avangardo dirbtuvėse susipažinau su Jono Meko kūryba, – jo filmai švytėjo ir juose plakė širdis – pajutau neapčiuopiamą prasmę, dėl kurios ir atsiradau kine.
– Kiek technologijų panaudota šiame filme? Atrodo, kad jos susilieja su šiuolaikiniu menu, kinu, animacija, galima atrasti tapybiškų elementų...
– Pirmiausia visą filmą nufilmavome tradiciškai – vaizdo kamera. Tuomet, pasitelkę Simono pastatytus kompiuterius, jį sumontavome ir, pasitelkę atvirojo kodo generatyvinį dirbtinį intelektą, interpretavome kiekvieną kadrą. Technologija kinta nepaprastai greitai, net per dvi savaites, kai kūrėme filmą, atsirado tiek naujienų ir programinių pokyčių, kad nutarėme nuo jų atsiriboti ir gilintis tik į tai, nuo ko pradėjome, ką turime, kas atspindi vidinę kūrybinę tiesą ir mintį.
Neaukojame savo profesijos ant dirbtinio intelekto aukuro, tačiau ieškome sąlyčio, naujų galimybių ir integracijos. Dirbtinis intelektas iš mūsų atėmė fabrikinį, pasikartojantį darbą, kuris mūsų gyvastį diena iš dienos prispaudžia prie to paties mygtuko maigymo. Taip, jis atėmė ir fabrikinį užmokestį, bet kūrėjus mumyse išlaisvino, suteikė naujų galimybių, naujų darbo atšakų ir naujos duonos. Galime naudoti dirbtinį intelektą beveik kiekvienai užduočiai atlikti, bet naudojame tik tuomet, kai tai iš tikro reikalinga. Be to, užduotims reikia tikslo, vizijos ir atrankos. Tikiuosi, kad dirbtinis intelektas padės geriau įvaldyti mūsų poreikius ir leis tikslingiau siekti svajonių.
– Jūsų filmas sulaukė sėkmės įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, laimėjote prizą kino inovacijos festivalyje „Courant 3D“, pelnėte apdovanojimus už geriausią eksperimentinį filmą ir geriausią montažą „Greenwich Film Festival“ Londone, dabar – Silicio slėnis. Kokia buvo jūsų filmo kelionė?
– Baigę savo filmą gavome gerą patarimą iš kino platintojų, kad mūsų filmas yra vizualinė perkrova, taigi, tradicinio kino festivaliuose vargu ar rasime savo auditoriją. Nutarėme koncentruotis į kino inovacijos festivalius, menines ir eksperimentines programas, čia ir radome ekranus bei tikruosius savo filmo žiūrovus. Pradžioje pasakoti apie filmą buvo sunku ir nedrąsu, bet vėliau, išgirdus žiūrovų atsiliepimus ir interpretacijas, darėsi drąsiau, filmas tarsi atsiskyrė nuo mūsų vidaus ir tapo pasaulio dalimi. Jis mums atvėrė daug vartų ir durų, kelionių, naujų pažinčių, draugysčių ir kūrybinių bendradarbysčių. Filmas grąžino mus į kino kūrybos kelią.
Paskutinis filmo rodymas „Cinequest“ festivalyje Silicio slėnyje mums yra durys į ateitį.
Galimybė pasidalyti savo kūryba, sutikti bendraminčių, patirti pasaulį ir atrasti užuominų į tolesnę kelionę. Neabejojame, kad kino kūrybai būtini ryšiai ir tarptautiškumas. Atvykome atlapomis širdimis ir budriomis akimis, o ką atrasime – jau kaip likimas duos.
– Judu su Simonu galima pavadinti kūrybiniu duetu. Kaip jis atsirado?
– Pamatėme vienas kitą Londono menų universitete, ant laiptų į kino rūsį. Abu studijavome režisūrą, nuo to laiko nebepaleidome vienas kito iš akių. Kartu įkūrėme prodiuserių kompaniją „Blake House“, kartu pradėjome iš arti pažinti kino pasaulį, augti ir keistis. Būdami labai jauni, daug konkuravome, bet pamažu išmokome bendradarbiauti ir darbas kartu tapo malonus. Vėliau susituokėme, sukūrėme šeimą. Simonas yra bebaimis originalas, greitas analitikas, įkvepiantis vadovas ir filosofas. Aš pasaulį matau kaip vizualią poeziją, randu atsakymus per improvizaciją, patirtį, vidinį pajutimą ir meną. Abu plaukiojame po technologijas kaip po savo vandenis, narpliojame pasaulį per skirtingus tunelius, bet pasaulėžiūra ir vertybės yra bendros. Abu turime neblėstantį norą leisti gyvenimą kartu, o jis kasdien atrakina mūsų abiejų kūrybą.
Baigę universitetą turėjome galimybių padirbėti didžiosiose kino studijose, bet labai greitai suvokėme, kad tai – ne mūsų kelias, taigi, įkūrėme prodiuserių namus, kurie atspindėtų mūsų vertybes ir duotų naudos visuomenei. Pradėjome nuo mažų projektų, po truputį jie augo, didėjo. Keitėsi, brendo ir mūsų pačių vertybės, pasaulėžiūra, įsitikinimai. Mus pradėjo samdyti valstybės ir paveldo institucijos, didieji Londono muziejai, medicinos centrai, politinės partijos, didžiosios technologijų kompanijos, pasaulinės labdaros ir tarptautinės politinės sąjungos. Kūrėme ne tik filmus, bet ir komunikacijos strategijas. Šitaip benarpliodami pasaulį dažnai nusivylėme, bet daug ir atradome. Dabar visa tai, ką gavome, norime sutelkti į kino kūrimą.
– Ar planuojate savo filmą parodyti Lietuvoje? Gal turite daugiau su Lietuva susijusių planų?
– Labai norėtume pasidalyti filmu, Lietuvoje ieškome galimybių. Per pastarąjį dešimtmetį buvau atitrūkusi nuo kino pasaulio, viskas ir Lietuvoje gana nauja, mėginame susipažinti su kino bendruomene. Rašome scenarijų, kurį planuojame įgyvendinti Klaipėdoje, ieškome kūrybinių bendraminčių ir komandos narių. Svajojame perkelti daugiau savo veiklos į Klaipėdą ir Vilnių, aš laukiuosi antrojo vaikelio, todėl vizitai į Lietuvą tikrai dažnės.
