Artėjant festivaliui, kalbamės su režisiere ne tik apie patį filmą, bet ir ilgą nueitą kelią iki jo sukūrimo. Pokalbyje aptariame ir kitas eksperimentuoti nebijančios kūrėjos veiklas – intymumo kordinatorės profesiją ir „Directors lab“ mokymų platformą.
I.Pužauskaitė baigė leidybos studijas, įgijo nemažai vadybinės darbo patirties su kino finansavimo projektais „Mediadesk“ ir Lietuvos kultūros ministerijoje, bet visada norėjo kurti pati. Galiausiai ji ryžosi didžiuliam iššūkiui – iš įvairių fondų ir rėmėjų pati susirinko lėšas (apie 100 000 JAV dolerių) įmokai už magistro studijas ir išvyko studijuoti kino į Los Andželą.
– Ar pasikeitė tavo vizualinė kalba po studijų Los Andžele?
– Kai sėdi paskaitose, kuriose yra tiek daug skirtingų žmonių iš įvairių šalių, – JAV, Taivano, Norvegijos, Prancūzijos, Kinijos – tenka reflektuoti save, savą kultūrą, pasaulėžiūrą. Ir tai tave formuoja. Manau, kad mano vizualinė kalba tapo mažiau poetinė, labiau orientuota į naratyvą. Paskaitose nebuvo poetinių ieškojimų, JAV kultūroje to nėra. Aišku, priklauso nuo mokyklos, bet visgi tai nebūdinga. Turėjau labai gerą montažo dėstytoją Brianą Day. Išmokau, ką montažas gali padaryti, kaip dirbti su vaizdo ritmu. Lietuvoje kino nestudijavau, tad manau, kad mano kalba yra kitokia. Gal ir dėl to yra daug jaudulio laukiant šio filmo premjeros, laukiant grįžtamojo ryšio iš bendruomenės, kolegų, žiūrovų.
JAV turi gerai sukurtą įvaizdį, atrodo, kad ten viskas tik gerai, bet tikrai taip nėra.
– O kaip pasikeitei tu pati po 4 metų JAV?
– Nuvažiuoji galvodamas, kad žinai, kas yra Amerika. Visgi ten ištinka įvairūs mikrokultūriniai šokai ir supranti, kad nelabai jos pažįsti. JAV turi gerai sukurtą įvaizdį, atrodo, kad ten viskas tik gerai, bet tikrai taip nėra. Dar yra įvairūs bendravimo niuansai. Antrais metais, nors ir sunkiai, bet persilaužiau, dingo tas senas įsitikinimas – aš negaliu džiaugtis, negaliu šypsotis ir negaliu būti pozityvi, nes tai yra kvaila, paviršutiniška. Mes galime mėgautis tuo, ką turime, ir būti pozityvūs, tikėtis geriausio. Amerika mane perlaužė.
Bijojau grįžti į Lietuvą po 4 metų, nes maniau, kad teks grįžti į provinciją.
Bijojau grįžti į Lietuvą po 4 metų, nes maniau, kad teks grįžti į provinciją. Visgi mano baimės nepasitvirtinimo, nes parvykusi jaučiausi tarsi patekusi į prabangą. Mes turime sveikatos draudimą, kino, kultūros finansavimą. Mano viena bičiulė yra pasakiusi: „Provincialumas yra ne, kur tu esi, bet kaip tu mąstai.“ Tad mano požiūris pasikeitė.
– Galbūt ir Lietuva pasikeitė, vis dar keičiasi?
– Taip, dabar jau auga kita karta, kuri taip nesureikšmina šių dalykų. Jiems yra taip natūralu išvažiuoti į užsienį, keliauti. Jie net negalvoja tokiomis klišėmis. Čia gal labiau mano augimo traumos.
Lietuvoje susiformavo stipri kūrėjų karta, kalbu apie ilgametražių filmų kūrėjus, kino bendruomenė, kurioje veikia besąlygiškas palaikymas, įtraukimas, parama. Turėjau baimės, kad nepritapsiu, bet džiaugiuosi, kad turiu kolegas, kurie yra tokie atviri.
Toliau bendradarbiauju su savo buvusiu dėstytoju Berrey‘u Primusu, kuris man padarė didžiulę įtaką. Jis yra dirbęs su visu aktorių žvaigždynu Holivude ir yra puikus mokytojas.
– Regis, parsivežei ir naujų kontaktų, veiklos idėjų. Ką veikia tavo įkurta „Directors Lab“?
– Nuo 2016 metų „Directors Lab“ vardu organizuoju mokymus režisieriams ir aktoriams. Stengiuosi atsivežti profesionalų su visiškai nauja patirtimi. Toliau bendradarbiauju su savo buvusiu dėstytoju Berrey‘u Primusu, kuris man padarė didžiulę įtaką. Jis yra dirbęs su visu aktorių žvaigždynu Holivude ir yra puikus mokytojas. Barrey atvažiuoja į Lietuvą vesti method acting (liet. veikimo metodo) principu paremtų mokymų. Taip pat atvyksta Stevenas Ditmeyeris, kuris pristato Meisnerio techniką. Renkuosi, kas man pačiai yra įdomu, atrodo nauja ir naudinga.
Lietuvoje vyrauja mąstymas – arba esi talentingas aktorius, arba ne. Visgi mokymų dalyviai atranda tam tikras technikas, kurias galima įvaldyti. Tai yra raumens auginimas. Gali turėti gerą istoriją, gerai nufilmuoti, bet jeigu aktoriai blogai vaidina, tai jau niekaip neparduosi to filmo. O kai jie gerai vaidina, mums sklandžiau žiūrisi, nes prasta vaidyba neblaško dėmesio.
– Nebijai eksperimentuoti, praminti takus, išbandyti. Turbūt ne veltui tapai pirmąja intymumo koordinatore Baltijos šalyse. Kas tai per darbas, kodėl jo ėmeisi ir kuo jis svarbus?
– Universitete niekas nemokė, kaip dirbti su intymiomis scenomis. Kad galėtum tai daryti, reikia daug įvairios patirties: daug teisinių, psichologinių žinių, išmanyti filmų gamybos procesus, mokėti dirbti su aktoriais. Tai yra labai subtilūs dalykai, nors gal iš šalies atrodo, kad labai lengva. Visa tai sujungia sritis, kurios man yra įdomios.
Industrija pradėjo nebetoleruoti grubumo.
Filmuojant visiems turi būti saugu: emociškai, fiziškai ir psichologiškai. Tikslas yra nufilmuoti scenas geriausiai kaip įmanoma ir kartu užtikrinti, kad aktorių ribos ir teisės filmuojant intymias scenas nebūtų pažeistos. Tai ir yra intymumo koordinatoriaus atsakomybė. Gamybai ir prodiuseriams yra naudinga, kai viskas yra suderinta iš anksto, taip yra tiesiog efektyviau. Be to, keičiasi visuomenė.
Industrija pradėjo nebetoleruoti grubumo. Harvey‘o Weinsteino skandalas sukėlė spaudimą kino studijoms, tuomet prodiuseriams ir t. t. HBO, „Amazon“ jau dabar reikalauja turėti intymumo specialistą aikštelėje, o „Netflix“ rekomenduoja. Manau, su laiku į intymias scenas bus žiūrima kaip į kaskadininkų scenas, kurioms yra būtinas pasiruošimas iš anksto.
– Pakalbėkime apie tavo debiutinį filmą „9-tas žingnis“. Pažiūrėjus 5 pirmas minutes atsiskleidžia opios temos mūsų visuomenėje: alkoholizmas, skurdas, gyvenimas emigracijoje, apleistumas, susvetimėjimas. Turbūt toli įkvėpimo ieškoti nereikėjo?
– Šis filmas nėra apie išskirtinai Lietuvai būdingas problemas. Filmuodama kūriau neutralią aplinką, kad žmonės, žiūrintys Vokietijoje, irgi galėtų save atpažinti, kad tai nebūtų priskirta tik Rytų Europos problematikai. Tai vyksta visur.
Labai seniai norėjau papasakoti apie žmones iš sveikstančios bendruomenės.
Filmuose apie alkoholizmą dažniausiai kalbama apie periodą iki gijimo. Rodomas destruktyvus elgesys, žmogaus ritimasis žemyn. Man tai yra nebeįdomu. Manau, kad būtent sveikimo procese įvyksta neišvengiamas jausmų atbudimas tiek vartojančiam žmogui, tiek jo aplinkai. Labai seniai norėjau papasakoti apie žmones iš sveikstančios bendruomenės. Man pačiai teko su tuo susidurti ir visgi tai yra požeminis pasaulis. Daug kas tai išgyvena ir visgi tai yra tabu, rožinis dramblys kambaryje, apie kurį niekas nenori kalbėti.
– Vienas klausimas, suskambantis filme, visgi atspindi būtent mūsų regiono žmonėms būdingą baimę: „Ką darytum, jei rusai užpultų?“
– Ši scena parašyta dar 2016-aisiais pirmame scenarijaus juodraštyje, kai buvo daug įtampos, prasidėjęs karas Ukrainoje. Tas klausimas visada sklando ore, bet įgavo kitą reikšmę po pernai metų vasario 24 dienos. Pagrindinis filmo personažas yra Lietuvos rusas, gyvenantis Klaipėdoje. Mes taip mažai rodome, kalbame apie savo šalies mažumas arba tai daroma klišėmis. Liną įkūnijantis aktorius Valentinas Novopolskis pats ir yra Lietuvos rusas. Jis labai aktyviai dalyvavo scenarijaus rašyme, pats rinkosi kostiumus. Norėjosi laužyti stereotipus ir sukurti kitokį kasdienį naratyvą mūsų kine.
– Scenarijų rašė Eglė Vertelytė, su kuria jau bendradarbiavote anksčiau. Kaip sekėsi kuriant pilno metro filmą?
– Noriu pasakyti didžiulį komplimentą E.Vertelytei. Pati nesu scenarijaus rašytoja, neturiu santykio su tekstu, vizualiai viską matau, todėl visada bendradarbiauju su scenaristais. Palikau Eglę dirbti vieną, nenorėdama įvardinti, apie ką tas filmas. Žinau, kad jai buvo sunku, bet ji surado savo dramaturginį kampą, kas jai rezonuoja.
Filmui „9-tas žingsnis“ linkėčiau žiūroviškumo.
– Apie ką svajoji kaip kūrėja, režisierė?
– Norėčiau daugiau galimybių, kad galėčiau dažniau praktikuoti amatą, kurti, mokytis, daryti klaidas, bet finansavimas Lietuvoje kinui nėra labai didelis. Mėgstu dirbti komandoje, matyti kitas perspektyvas, aptarti, dalintis jomis bendruomenėje.
Filmui „9-tas žingsnis“ linkėčiau žiūroviškumo. Nors ir sunkia tema, jis yra viltingas. Norėčiau, kad auditorija jį atrastų. Man asmeniškai tai yra prasmės klausimas – kam tuos filmus išvis daryti? Yra žiūrovo paieška, nes tuos visus sprendimus darai žiūrovui, galvojant, ką jis matys, jaus, patirs.
