Tie, kas imasi panašių filmų, turi mokėti įtraukiančiai pasakoti, išmanyti vaikų psichologiją, aiškiai žinoti, su kokio amžiaus žiūrovais kalbasi, išlaviruoti tarp didaktikos ir prasmingo moralo, o kur dar darbas su aktoriais vaikais, pareikalaujantis papildomų kantrybės resursų. Procesas sudėtingas ir, nuskambėsiu pompastiškai, vertas pagarbos.
Ne ką lengviau būna ir vėliau, filmą paleidus į ekranus. Vaikai ypač reiklūs ir pastabūs. Jie puikiai jaučia, jei režisierius su jais bendrauja nenuoširdžiai ir ne jų kalba. Jei žiūri į juos iš aukšto, moralizuoja. Jei nesudomina. Vienas neatsargus žingsnis – ir vaikų dėmesys nušoks į šalį, pastangos nueis perniek.
Ir štai – atsargiai išsitraukiu pirmąją strėlę – kelis tokius žingsnius žengtelėjo ir režisierė Agnė Marcinkevičiūtė su scenarijaus bendraautore rašytoja Renata Šerelyte.