Lietuviškasis Kino pavasaris: susitaikymas su mirtimi ir Slava Ukraini! (II dalis)

★★★☆☆ / „Laiškas Ukrainai“ (Lietuvos kino bendruomenė)

Stop kadras/„Laiškas Ukrainai“

Šviesaus atminimo Manto Kvederavičiaus filme „Mariupolis 2“ pamatėme, kaip atrodo paprastų žmonių gyvenimas karo sąlygomis, o „Laiške Ukrainoje“ Lietuvos kino kūrėjų bendruomenė pabandė užfiksuoti, kas po 2022 metų vasario 24-osios vyko Lietuvoje. Išties visko vyko tikrai labai daug – nuo įvairiausių protestų bei palaikymo akcijų, koncertų iki pagalbos rinkimo ir jos koordinavimo.

„Laišką Ukrainai“ norėtųsi pavadinti susivienijimo liudijimu, šalies vidinių nuotaikų pokyčio kvintesencija. Čia per kiek daugiau nei pusantros valandos sugebama glaustai, bet itin talpiai sudėti momentus, kurie ne tik tiesiogiai suveikė kaip pagalba karo niokojamai Ukrainai, bet ir byloja apie mūsų pačių pokytį. Brandų, reikalingą ir draskantį iš netolimos praeities užsilikusias traumas, kurias, panašu, nešiošis dar bent pora kartų.

Žiūrint į šį net savotišką Lietuvos dienoraštį, tikrai galima pajusti, kad tai yra visų pirma apie mus pačius. Be to, pats pavadinimas „Laiškas Ukrainai“ savyje šią prasmę irgi talpina, nes šiuo filmu Lietuvos kino bendruomenė ir surašo kinematografinį laišką Ukrainai: kaip mes, lietuviai, pasikeitėme, ką mes darome, kuo mes gyvename ir kaip mes bandome. Nuo Jono Ohman‘o pokalbių su įmonėmis, kurios bando pasiūlyti viską – nuo pinigų iki tiesiog kondensuoto pieno (nes tik tą gali pasiūlyti), nuo plevėsuojančių vėliavų, palydimų „Slavi Ukraini“, iki kraujo spalva nudažytame vandenyje plaukiančios Meilutytės ir rusų karo laivui nurodytos krypties, kuri net tapo kažkieno tatuiruote.

★★★★☆ / „Gyvenimas po mirties“ (rež. Nerijus Milerius)

Aktoriaus profesija – kartais itin makabriška, kad ir iš kurio žiūros taško pažiūrėsi. Dažnas ją mėgsta ir itin mistifikuoti, nes gi kiek visko išgyventi ir pereiti aktoriams tenka. Mistifikuojama dažnai ir mirtis, kurios biologinio paaiškinimo būna vis maža, jis neatrodo pakankamai talpus.

Į tai, kaip scenoje ar ekrane sukuriama mirtis, Nerijus Milerius nusprendė pažvelgti per aktorių Juozo Budraičio, Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio bei Luko Malinausko prizmes. Ir, žinoma, N.Milerius atsakymų nepasiūlo (kas būtų keista, nes tai tikrai ne jo stilius, tai patvirtinti galėtų matę „Pavyzdingą elgesį“). O nepamesdamas kiekvieno aktoriaus savasties ir autentiškumo, pateikia skirtingus prieigos taškus, kurie nuveda prie mirties temos.

Estetiškai tvarkingame pasakojime pirmiausia atsiskleidžia būtent žmogiškumo tema – kiekvienas yra žmogus, su savo patirtimis, su savo gyvenimais, iš kurių jie po truputį traukia epizodus, juos bando išgyventi iš naujo, kad galėtų žiūrovui įtikinamai perteikti iliuziją – ar tai būtų gedulo, ar tai būtų praradimo ar galiausiai pačios mirties.

„Gyvenime po mirties“ galima jausti, jog pačiam režisieriui ir tema, ir pats aktorystės menas yra jį dominantys dalykai – tai, kokias istorijas ir patirtis jis išgauna iš savo pašnekovų, kaip sugeba jų nesubanalinti ir nesupaprastinti, kaip tik, atrodo, įnešti papildomo gylio, demonstruoja neabejingumą. Ir vis primena, kad tiek, kiek mistikos ir reikšmės suteiksime dalykams patys, tiek jos ir bus – kiek skirtingų žvilgsnių, tiek ir galimybių išeiti į tą patį tašką.

★★★☆☆ / „9 žingsnis“ (rež. Irma Pužauskaitė)

Priklausomybės – skaudi tema, kuri tikrai gali pagilinti žiūrovo emocijas. Atsiremdamos į šią temą debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė kartu su scenarijaus autore Egle Vertelyte bando papasakoti žmogaus, bandančio išgyti, istoriją.

Gijimo kelias, žinoma, nėra lengvas – jau metus negeriantis Valentino Novopolskio vaidinamas Linas susiduria su visokiausiais sunkumais: nuo finansinių iki byrančių santykių su aplinkiniais. O kur dar sugrįžtanti Lino dukra Ieva (vaidina Gerda Čiuraitė), su kuria santykiai mažų mažiausiai komplikuoti ir kupini per daug metų prisikaupusių nuoskaudų. Linas skęsta biurokratinėse pinklėse dėl skolų, jį įvairiais kaltinimais apmėto dukra, o dar reikia įvykdyti 9-tą žingsnį AA programoje. Iš pažiūros labai intensyvu.

„9 žingsnis“ gana klampus filmas, dėl ko gali pasimesti ne viena kūrėjų bandoma siųsti žinutė. Taip pat dėl itin estetiškos pasakojimo manieros net gali susidaryti šalto žvilgsnio įspūdis ir pati gelmė, emocinis svoris likti kažkur už filmo ribų. Atrodo, visas psichologinis krūvis, visos žaizdos ir traumos netenka pusės svorio, kadangi atsiduria ypač tvarkingo filmo rėmuose, nes tematiškai lyg pulsuoja atvira žaizda, bet atmosfera, filmo pasaulis atrodo toks ramus, tvarkingas, nors ir pritemdytas. Net norėtųsi sakyti kiek romantizuotas ir lengvai apsvaigęs.