Tikiu, kad į šį aspektą atsiremia (ar bent jau turėtų) bet kokia meno kritika. Atėjus į „Greitus ir įsiutusius“ nederėtų skųstis neišjudintomis pilkosiomis ląstelėmis. Žiūrint Andrejaus Tarkovskio restrospektyvą negali norėti viską suprasti taip pat lengvai, kaip su „Marvel“.
Tokios mintys apėmė žiūrint Kristinos Buožytės ir Bruno Samper juostą „Vesper“. Šįkart recenzijoje telkiuosi ne tiek į kalbėjimo metodus (kamerą, vaidybą, dialogus), bet, šiuo atveju, įdomesnį klausimą – kokiam žiūrovui filmas kalba?
„Vesper“ veiksmas vyksta ateities pasaulyje, kuriame žemė nebeužaugina maisto. Citadelėmis vadinamuose miestuose gyvena turtingieji/kilmingieji, vargšams parduodantys specialias sėklas, be kurių maisto išvis nepavyktų užsiauginti. Trylikametė Vesper (akt. Raffiella Chapman) tiki, kad vieną dieną ji atrakins sėklų DNR ir maisto vėl užteks visiems.
Vietinis blogiukas Jonas (akt. Eddie Marsanas) Vesper galėtų padėti, bet mieliau užsiima šantažu – duosiu tą, jei duosi man aną. Vieną dieną eidama namo mergaitė randa iš Citadelės keliavusią ir pakeliui lėktuvą sudaužiusią miestietę (akt. Rosy McEwen). Vesper nori merginą gelbėti, nors tėvas perspėja – pakeleivė atneš tik pavojus.
Pagrindinė juostos veikėja vaizduojama, kaip auksinės širdies ir sykiu genialaus proto. Vienintelė šiame pasaulyje dar nespėjusi supūti ir kartu jau tapusi aiškiai protingesnė už visus aplinkinius (juk laisvalaikiu Vesper ne kamuolį gainioja, o su DNR eksperimentuoja).
