Žinoma, ne su kiekvienu filmu taip nutinka, nes ne visi formatai randa savo vietą taip tiesiog būti. O ypač, jei tie filmai – ne ilgo metro, o dar labiau ypač, jei dokumentinio žanro. Specifika tiesiog tokia, kad taip tie kūriniai ir gyvena važinėdami iš festivalio po festivalį, bet taip plačiai ir nepamatomi. O gaila.
Manau nieko nenustebinsiu primindama, kad Lietuva turi gilias dokumentinio kino tradicijas. Todėl dar labiau neturėtų nustebinti tai, kad yra ir atskiras festivalis, skirtas būtent šiai kino rūšiai – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Tik pavadinimas šį kartą kiek apgaulingas, nes vyksta jis ir už sostinės ribų. O šiemet jame premjeras pristato trys Lietuvos kūrėjai – Jurgis Matulevičius ir Paulius Aničas bei Gerda Paliušytė. Ir abiejų filmų formatai išskirtinai festivaliniai – vienas trumpo metro, kitas – kažkur tarp pilno ir trumpo, tad čia turbūt ir vienintelė proga pamatyti šiuos kūrinius ekrane. Užuominas turbūt supratote.
Siurrealistiška paribių tikrovė
Į mažiau nei pusvalandį sukomponuotas buvimo absurdas – taip trumpai būtų galima apibūdinti Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad žiūri į kažkokį seną rusišką filmą – ta pati skurdo estetika, ta pati muzika, kuri lyg paimta iš senosios animacijos. O tai, viso labo, dokumentika apie Vilniaus stoties rajone įsikūrusius keturis asmenis, kiekvieną dieną už išlikimą kovojančius savomis priemonėmis. Na, gal tai vadinti kova už išlikimą būtų kiek per stipru, tačiau pagal nuotaiką ir emocinį krūvį – teisinga.
„Auksiniame flakone“ ryški ne tik skurdo, kuris vizualiai supa personažus (o ir pats, tiesą pasakius, gali veikti it personažas), bet ir nuobodulio estetika. Čia niekas niekur neskuba ir režisierius tai puikiai perteikia ilgais kadrais, kuriuose, dažniausiai, atrodo, nieko nevyksta. Tik gyvenimas teka sava vaga. O pastarasis gali pasirodyti ir lyg siurrealistinis miražas – su savo buitinėm dramom ir pokalbiais apie aukštas materijas.
Personažai, nors ir gyvena kartu, tačiau yra kiekvienas savo vienatvėje, kuria vargiai geba pasidalinti su kitu. Įstrigę tarp dūmų, „buiteko“ ir iš auksinio flakono geriamo gėrimo. Kalbasi jie tarpusavyje atrodo apie nieką, bet tuo pačiu ir apie viską, nors kitą kartą tyla galbūt ne tik jaukesnė, bet dar ir tūkstantį kartų iškalbingesnė. Toks iš karto vaizdas it iš Asios Vološinos pjesės „Žmogus iš žuvies“, kurioje virtuvė tampa vieta intelektualinėms ir gyvenimiškoms diskusijoms prie butelio. O ir čia sudera ir dievas, ir valdžios keikimas, ir keiksmų lavina ir vienas kito žodinis „paėdimas“. Bohema, tik be romantikos.
Tikriausia ir arčiausiai žemės turbūt atrodo su vyriškiais butą besidalinanti moteris, dėkojanti, kad ją priėmė ir vis jausmingai pasidalinanti savo santykių su mama vargais, nors po išsakytų žodžių tenka tiesiog tuščiai žiūrėti į senais daiktais perkrautas sienas. Žiūrėjimas ir toks tiesiog lėtas egzistavimas „Auksiniame flakone“ yra kone esminis – tokia buitis, kurioje esi vienas tarp žmonių ir dar laikomas kažkur visuomenės paribiuose, nepritapėlis. Tiesiog bandai būti. O Matulevičius su Aniču tą buvimą ne tik, kad perteikia be kažkokio smerkimo prieskonio, o dar ir su atitinkama kinematografine poezija.
Filmas kaip legendos pėdsakų paieška
Savo estetika ir pojūčiu sakyčiau visiškai priešingas būtų Gerdos Paliušytės filmas „Nevermore“, kuriame, nors ir kalbama apie poetą, tačiau poezijos yra gerokai mažiau. Ir pasakojimo linija čia aiškesnė, gal net panašesnė į tyrimą. O ir metodas, panašu, būtent tiriamasis kuriant ir buvo pasirinktas.
„Nevermore“ nusikeliame į su siaubo estetika ir jo romantizavimu pasižymintį Baltimorės miestą Jungtinėse Valstijose, kuriame veikia žymaus poeto, siejamo būtent su tamsos romantizavimu, Edgaro Alano Poe, muziejus. Ir mieste poeto fanų – ne vienas ir ne du ir jie noriai režisierei pasakoja savo istorijas.
Akivaizdu, kad Paliušytę domina ne tik akivaizdus poeto palikimas, bet ir tai, kaip jis vis dar reiškiasi kultūroje – ar tai būtų vietinės futbolo komandos pavadinimas, ar tie, kurie jo estetiką yra pavertę savo gyvenimo būdu. Kiekvieno istorija režisierei įdomi ir joje ji ieško ne tik akivaizdybių, bet ir bandymo suprasti šiuolaikinę visuomenę, būtent miesto bendruomenę supančias problemas.
Žiūrint „Nevermore“ turbūt pats pasakojimas, surenkama medžiaga tampa svarbiausiais elementais – čia netrūksta dialogų, pažintinei dokumentikai būdingų kalbančių galvų. Žodis dažnu atveju ima viršenybę prieš vizualinį tekstą. Bet turbūt jei ir šis taptų perkrautas, pasidarytų sunku suprasti besipinantį asociacijų bei ryšių žemėlapį, kuris sulig kiekvienu pašnekovu atskleidžia, kokia stipria miesto identito dalimi yra tapęs Edgaras Alanas Poe. Ir ne tik paties miesto, bet ir jo gyventojų, kuriems poetas tampa ir savotišku varikliu kurti savo gyvenimus ir pildyti savo troškimus.
Paliušytės filme dėl pasirinktos medžiagos visų pirma ir reikia bandyti ieškoti poeto palikimo pėdsakų jungčių, įsijausti į žiūrovo – detektyvo vaidmenį. Kitu atveju gali būti kiek nuobodoka, nes režisierė nesiūlo žaidimo efektais ar kitų elementų, kuriais dažnai prijaukinamas dėmesys. Čia – tiesiog miestas su savo buvimu, savo terpėje veikiančiais gyventojais ir žvilgsnis iš šalies, bandantis suprasti. O ką tas žvilgsnis pamato ir yra tikrasis detektyvas.
