Visi šiose įstaigose buvę cechai išskaidyti: archyvinės juostos iškeliavo į LRT sandėlius, kur yra skaitmeninamos ir viešinamos Mediatekoje, dalis rekvizitų atsidūrė Lietuvos literatūros ir meno archyve bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Ką galėjo, savo iniciatyva gelbėjo kino bendruomenės žmonės. Tačiau didžioji dalis lietuviško kino istoriją menančių reliktų pradingo be pėdsakų.
Būtent tokia perspektyva gresia ir paskutiniam sovietmetį menančiam kino bastionui Vilniuje – UAB „Lietuvos kinas“ pastatui Ozo g. 4, kuriame nuo 1969-ųjų veikė Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora, arba tiesiog – „Prokatas“. 2021 m. liepą galutinai likvidavus UAB „Lietuvos kinas“, čia sukauptą 11 tūkst. filmų kopijų kolekciją, unikalius istorinius objektus, kino rekvizitus gali ištikti Lietuvos kino studijos likimas.
Ar į Kultūros ministerijos inicijuotos Nacionalinės filmotekos koncepciją patenka ir „Lietuvos kino“ audiovizualinė kolekcija?
Ar tai reiškia, kad 60 tūkst. kino juostų dėžučių yra nieko vertos ir „Lietuvos kinas“ bus likviduotas drauge su šiuo archyvu? Ar į Kultūros ministerijos inicijuotos Nacionalinės filmotekos koncepciją patenka ir „Lietuvos kino“ audiovizualinė kolekcija? Kokia yra šio archyvo vertė ir kur ji atsidurs šių metų vasarą? – į šiuos klausimus ieškome atsakymų su kino bendruomenės atstovais – UAB „Lietuvos kinas“ gen. direktoriumi Arūnu Stoškum, pavaduotoja kino reikalams Vaida Kazlauskaite bei kino kritike Živile Pipinyte.
Pasaulyje atgimstantys kino archyvai
2018 m. pabaigoje Vyriausybei nusprendus likviduoti UAB „Lietuvos kinas“, Kultūros ministerija šią įstaigą įpareigojo peržiūrėti jos archyve sukauptą kino juostų kolekciją ir ją įvertinti. Po devynis mėnesius trukusio vertinimo, ekspertai – kino kritikės Živilė Pipinytė ir Neringa Kažukauskaitė, kino archyvaras Aleksas Gilaitis bei Lietuvos kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas – nustatė, kad šio archyvo visuma yra unikali savo apimtimi, filmų tematikos, žanrų bei geografijos įvairove, todėl visą šią kolekciją būtina išsaugoti.
Pasak Ž.Pipinytės, šio archyvo vertė yra jo visuma: „Tokio masto filmų kolekcijos neturi nė viena Baltijos šalis, o jos galėtų pavydėti ir bet kuri Rytų Europos valstybė.“
Šiame archyve gausu kino retenybių, kokiomis galėtų pasigirti labai reta filmoteka pasaulyje.
Pasak kino kritikės, jei šis archyvas būtų išsaugotas ir taptų prieinamas visuomenei, jis galėtų tapti dešimčių mokslinių disertacijų, skirtų ne tik kino menui bei jo istorijai, bet ir politologijai, kultūrologijai, net medicinai ar mokslui, pagrindu. „Šiame archyve gausu kino retenybių, kokiomis galėtų pasigirti labai reta filmoteka pasaulyje. Tai labai spalvingas ir išsamus kino istorijos sluoksnis, daugiausia sukurtas buvusios Sovietų Sąjungos respublikose. Jau nebėra didžiosios dalies kino studijų, kuriuose šie filmai buvo sukurti, tačiau mes esame išsaugoję įspūdingą kolekciją, kurios vertė kino istorijoje su kiekvienais metais tik auga“, – sako Ž.Pipinytė.
Į klausimą apie tai, kodėl verta saugoti sovietinį kiną, kritikė atsako klausimu: „O kodėl verta išsaugoti istoriją?“ Pasak jos, tauta, neigianti savo istoriją, neturi galimybės ir išlikti.
„Po Antrojo pasaulinio karo, – teigia Ž.Pipinytė, – Sovietų Sąjungoje buvo svarstoma apie visų nacių propagandinių filmų, kurie buvo atvežti į „Gosfilmofond“ archyvą Belyje stolby mieste, sunaikinimą. Tačiau jie buvo išsaugoti, o šiandien yra dokumentiniai žmonijos istorijos pavyzdžiai, kurie nuosekliai analizuojami tyrinėtojų bei istorikų jiems rengiant mokslinius darbus, publikacijas, dokumentinius filmus bei televizijos laidas. Tas pats galioja ir sovietmečiui, kuris buvo ne kažkieno kito, bet mūsų pačių, todėl tuomet sukurti kino filmai pasakoja apie mus, mūsų senelių bei tėvų gyvenimus ir jų laiką.“
Prestižiniuose kino festivaliuose pastebima tendencija atsigręžti į tai, ką galima pavadinti „kino archeologija“.
Dabartinėje skaitmenos epochoje, rodos, 16 bei 35 mm kino juostos yra visiška atgyvena, o investicijos į jų restauravimą bei saugojimą – bevertės. Tuo tarpu kino kritikės Ž.Pipinytės teigimu, prestižiniuose kino festivaliuose pastebima tendencija atsigręžti į tai, ką galima pavadinti „kino archeologija“. „Didelio dėmesio šiandien sulaukia ankstyvieji kino filmai, kurie anksčiau buvo apeinami kaip nieko verti. Tačiau dabar jie atrandami ir tyrinėjami kaip unikali medžiaga, atspindinti kino kismą bei formų paiešką. Kita „kino archeologijos“ kryptis – tai domėjimasis kino teatrais, jų programomis, visa tai, kas susiję su kino rodymo kultūra. Šalia, žinoma, ir filmų retrospektyvos, kurios rodomos ne tik iš originalių juostų, bet ir senais, autentiškais projektoriais. Būtent tai pasaulyje kino mylėtojų šiandien suvokiama kaip vertybė“, – sako Ž.Pipinytė.
Kritikė pabrėžia, kad svarstant klausimą apie kino kultūros ateitį bei jo sklaidą, tampa akivaizdu, kad „Lietuvos kino“ archyvas tiek savo kolekcija, tiek autentiškais įrenginiais, yra unikalus istorinis palikimas, privalantis tapti mūsų dabarties kultūros dalimi – prieinama, analizuojama, žiūrima ir patiriama. O ši užduotis – tai Valstybės įsipareigojimas.
Pasak Ž.Pipinytės, šitoks archyvas Lietuvai suteiktų galimybę tapti tarptautinės filmų archyvų organizacijos FIAF nariu, kurią vienija 80 filmotekų, kino muziejų ir kino archyvų visame pasaulyje. Tokia narystė mūsų tyrėjamas bei žiūrovams suteiktų galimybę prieiti prie pasaulinio kino lobyno, o „Lietuvos kino“ kolekcija taptų patrauklia ir įdomia tyrinėjimų baze pasauliui. „Iš šios kolekcijos galima būtų sudaryti labai įdomias istorines, temines filmų retrospektyvas, kurios būtų patrauklios įvairiems užsienio festivaliams bei sinefilams visame pasaulyje“, – teigia kino kritikė.
„Kino paveldas“ – nežinoma sąvoka
Lietuvos kino studijų Vilniaus Žvėryno rajone bei Nemenčinės plente privatizacijos, o paskui nugriovimo istorijos liudija, kad Lietuvoje nėra jokios kino paveldo sampratos bei strategijos. Apgailėtiną situaciją su Lietuvos kino istorijos reliktais atskleidžia ir kuratorės Sonatos Žalneravičiūtės patirtis. Rengdama parodą „Laisvas kinas: 1990–2020“, skirtą visai nesenos istorijos laikotarpiui, ji susidūrė su sunkumais rasti kai kurių filmų artefaktų pavyzdžių. Tai tik parodo, kad net naujųjų laikų istorija ir jos reliktai sensta arba nyksta nepaprastai greitai.
Pasak UAB „Lietuvos kinas“ gen. direktoriaus pavaduotojos Vaidos Kazlauskaitės, po Seimo rinkimų atėjus naujai valdžiai, apie kino paveldo situaciją Lietuvoje tenka kalbėti nuo pradžių ir tai tik parodo, kad kino kultūros grandyje toks reikšmingas dalykas kaip kino paveldas išvis neegzistuoja.
Ši audiovizualinė kolekcija verta ne tik archyvavimo, ji turi plėsti mūsų suvokimą apie kino kultūrą.
„Štai kodėl ir apie „Lietuvos kino“ archyvą iki šiol kalbama tik kaip jo išskaidymą po skirtingas institucijas. Visas su Lietuva susijusias kino juostas jau atidavėme Centriniam valstybės archyvui, o dėl vietos trūkumo jie daugiau nieko nežada priimti. Didžiąją dalį filmų rekvizitų priglaudė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus bei Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Tačiau ši audiovizualinė kolekcija verta ne tik archyvavimo, ji turi plėsti mūsų suvokimą apie kino kultūrą“ – teigia V.Kazlauskaitė.
Atskiros kalbos verti archyve saugomi animaciniai lietuviški filmai, apie kuriuos išvis nėra jokių tyrimų ar mokslinių darbų. Taip pat išskirtiniai ir sovietiniai propagandiniai filmai, kurie puikiai atskleidžia ir šiomis dienomis naudojamus tuos pačius metodus. „Išmeskime visa tai ir mes neturėsime dalies istorijos, nežinosime, kaip ir kokiais principais buvo išnaudojama kino kalba. Šis archyvas atveria puikias galimybes edukacijoms, prisilietimui prie kino paveldo bei kino istorijos“ – teigia V.Kazlauskaitė.
Iki šiol kino finansavimo strategijoje lėšos yra skiriamos filmų kūrimui, jų parodymui kino teatruose bei edukacijai. Tuo tarpu kino paveldo tyrimai, jo saugojimas, restauravimas bei pristatymas visuomenei jokia atskira eilute nėra apibrėžta.
Pasak kino kritikės Ž.Pipinytės, asmeninei žmonių archyvai, kuriuose galima rasti daug su Lietuvos kino istorija susijusių reliktų, yra įdomūs tik patiems žmonėms. Tuo tarpu jiems mirus, o artimiesiems nesuvokiant jų vertės, daug kas tiesiog yra išmetama, nes nėra institucijos, kuri galėtų tokius fondus kaupti.
Per tris nepriklausomybės dešimtmečius požiūris į kiną ir kino istoriją politiniame lygmenyje Lietuvoje liko toks pats, kaip buvo sovietmečiu.
„Tai apgalėtina situacija, kuri parodo, kad mūsų politikoje neegzistuoja jokia kino kultūros strategija. Daugelis istorinių dalykų yra išmėtyta po skirtingus archyvus. Daug ką savo namuose, rūsiuose ar garažuose saugo patys kino kūrėjai. Tačiau visa tai yra labai trapu. Deja, kinas mūsų kultūroje dar nėra suvokiamas nei kaip vertybė, nei kaip menas apskritai. Be principinio sprendimo ir politinės atsakomybės už kino ateitį prisiėmimo, daugeliui kinas ir liks tik pramoga ir naujosios propagandos įrankiu. Deja, tenka pripažinti, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius požiūris į kiną ir kino istoriją politiniame lygmenyje Lietuvoje liko toks pats, kaip buvo sovietmečiu“ – teigia Ž.Pipinytė.
15min paskelbus multimedijos pasakojimą apie „Lietuvos kino“ archyvą, V.Kazlauskaitės teigimu, į juos kreipėsi keli asmenys bei organizacijos, panorusios atiduoti archyvinę istorinę vaizdo medžiagą apie Vilniaus Katedros stogo keitimą, renovuojamą Mažąją baroko salę Vilniaus Bonifratrų bažnyčioje, tvarkomus Vilniaus universiteto kiemus bei buvusio Telegrafo veiklą. Pašnekovės teigimu, tokios medžiagos archyvavimui bei prikėlimui naujam gyvenimui iki šiol neatsiradusi jokia institucija, todėl dažnu atveju ji prarandama negrįžtamai.
Nacionalinės filmotekos perspektyvos
2017 metais Kultūros ministerijos iniciatyva sukurta Nacionalinės filmotekos koncepcija. Jos pagrindinėmis funkcijomis čia įvardytos kino edukacija, lietuviškų filmų rodymas bei kino kultūros sklaida dalies kino bendruomenės buvo sukritikuotos, kaip beprasmės kartotės to, kas jau ir taip daroma kitų kino įstaigų.
UAB „Lietuvos kinas“ gen. direktoriaus Arūno Stoškaus teigimu, Nacionalinė filmoteka turėtų dėmesį sutelkti į veiklą, kuri Lietuvoje išvis nėra daroma. Tai archyvinės medžiagos, susijusios su nacionaliniu kino bei Lietuvos kino kūrėjais, rinkimas, saugojimas, dokumentavimas ir sisteminimas; sukauptos audio-, video- bei fotomedžiagos aktualizavimas ir šiuolaikiškas pristatymas Lietuvos bei užsienio gyventojams; internetinės ir viešai prieinamos duombazės, kurioje būtų laisvai prieinama susisteminta medžiaga, sukūrimas; bendradarbiavimas su tarptautine kino archyvų ir filmotekų bendruomene; erdvių bei galimybių tolimesniems nacionalinio ir pasaulinio kino istorijos tyrimams sukūrimas, jų dalimi turėtų tapti kino tematinė biblioteka-skaitykla, mokslininkams ir tyrėjams prieinama kino salė su galimybe peržiūrėti visų formatų kopijas ir galimybe tirti kitas (ne audio-vizualinę) filmotekos kolekcijas; Filmotekos erdvės struktūravimas – kino muziejaus, kino archyvo, kino restauravimo skyriaus, skaitmenizavimo laboratorijos, edukacinės erdvės vaikams, erdvės parodoms bei kino peržiūroms sukūrimas.
Filmotekos pagrindu turėtų tapti „Lietuvos kino“ 35 ir 16 mm kino juostų archyvas bei su juo susiję tyrimai.
„Filmotekos pagrindu, – pasak A.Stoškaus, – turėtų tapti „Lietuvos kino“ 35 ir 16 mm kino juostų archyvas bei su juo susiję tyrimai. Būtent tokia koncepcija remiasi ir daugelis pasaulio šalių Filmotekų bei kino muziejų. „Viskas čia prasideda nuo archyvo, o ne nuo edukacijos ar dabar kuriamų filmų rodymų“, – teigia A.Stoškus.
Nors dabartinėje Filmotekos koncepcijoje taip pat yra užsimenama apie kino archyvą, tačiau jis suvokiamas išimtinai kaip kolekcijos archyvavimas. Šią funkciją atlieka Centrinis valstybės archyvas, kuriame yra saugoma visa su lietuvišku kinu bei Lietuva susijusi kino medžiaga. Vis dėlto archyvo užduotis – saugoti, o ne demonstruoti ir tirti.
Remiantis pasauline praktika, kino kritikės Ž.Pipinytės teigimu, Nacionalinės filmotekos rūpestis turėtų būti nacionalinio kino demonstravimas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, archyvo kaupimas bei nuoseklus ir aktyvus darbas su juo, taip pat profesionali kino tyrimų veikla. „Šitokio darbo negali atlikti archyvarai, nes jie neturi tam tinkamo pasiruošimo. Tai gali daryti tik kino profesionalai, kuriems kinas – pagrindinis jų tyrimo laukas. Ir tokių žmonių Lietuvoje jau tikrai yra nemažai, tačiau jie priversti užsiimti įvairia papildoma veikla, nes mūsų apgailėtinoje kultūros politikoje kino tyrimai išvis neegzistuoja“, – teigia Ž.Pipinytė.
Po ranka turint gausią Lietuvos kino istorijos archyvinę medžiagą, jau galima būtų mąstyti ir apie kino tyrimus, parodas, edukacijas...
Pasak jos, tai puikiai atskleidžia ir lietuviško kino demonstravimo užsienyje patirtis. Paprastai filmų retrospektyvas festivaliams įbruka kultūros atašė be jokio palydėjimo, konteksto išmanymo, todėl lietuviški filmai ir nesulaukia jokio atgarsio. „Pasakojimą apie mūsų kiną mes paprasčiausiai pradedame ne nuo to galo. Galų gale, tai turi daryti žmonės, kurių tiesioginis ir pagrindinis darbas yra susijęs su kinu ir jo tyrinėjimu. Po ranka turint gausią Lietuvos kino istorijos archyvinę medžiagą, jau galima būtų mąstyti ir apie kino tyrimus, parodas, edukacijas, retrospektyvas bei nuoseklų lietuviško kino rodymą užsienyje. Ir tai taip pat turėtų būti viena iš Nacionalinės filmotekos užduočių“, – teigia Ž.Pipinytė.
15min pasiekęs Kultūros ministerijos komentaras
„Kultūros ministerija puikiai supranta didžiulę UAB „Lietuvos kinas“ archyvo reikšmę ir svarbą, taip pat būtinybę jį išlaikyti prieinamą kino bendruomenei. Šio archyvo išsaugojimas ir konstruktyvus tolimesnis naudojimas bei sklaida – esminis klausimas ruošiantis likviduoti UAB „Lietuvos kinas“. Todėl kovo pradžioje planuojamas kultūros ministro Simono Kairio ir Lietuvos kino centro (LKC) direktoriaus Laimono Ubavičiaus susitikimas, kurio metu bus išsamiau aptariamas tolimesnis archyvo saugojimas ir būsimoji Filmoteka“, – rašoma komentare.
