Lietuvos kinas: pinigų – katės ašaros, intrigų – už milijardą

Įvertinęs Kino tarybos rekomendacijas ir vykdydamas ankstesnius įsipareigojimus kūrėjams Lietuvos kino centras (LKC) skyrė valstybinį finansavimą penkiems filmų tęstinės gamybos projektams.

1,196 mln. litų atiteko veiksmo komediją „Londonas – Vilnius – Bankokas: Skrydis atidėtas“ sukančiam režisieriui Emiliui Vėlyviui.

Pernai Kultūros ministerija šiai kartu su Didžiosios Britanijos kūrėjais filmuojamai kino juostai, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Holivudo žvaigždė Vinnie Jonesas, buvo skyrusi 804 tūkst. litų.

Nacionalinė filmo premjera planuojama kitų metų sausį.

Mariaus Ivaškevičiaus vaidybiniam pilnametražiam filmui „Santa“ valstybė skyrė 255,6 tūkst. litų. Filmo premjera, kuri buvo planuota kovą, nukelta į rudenį.

Dar 460,6 tūkst. litų skirta ilgo metro filmo srityje debiutuojančio režisieriaus Igno Jonyno juostai „Lošėjas“.

Dokumentinio pilnametražio filmo „Luckus“, režisuojamo Giedrės Žickytės, projektui LKC atriekė 101,2 tūkst. litų, o bendrovės „Vilanima“ animacinio trumpametražio filmo „Laimė–nelaimė“ projektui – 70 tūkst. litų.

Visi minėti projektai jau baigiami filmuoti. Pinigai reikalingi filmų pabaigtuvėms, vadinamajai postprodukcijai.

„Finansinę paramą gavo tie filmai, kuriuos į gamybą paleido ankstesnės kadencijos Kino taryba. Valstybė tiesiog baigia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Būtų absurdiška, nelogiška ir netgi skandalinga, jei dabartinės Kino tarybos sprendimai, skirstant lėšas, būtų buvę kitokie“, – aiškino buvęs Kino tarybos narys, kino kritikas Edvinas Pukšta.

Tuo metu dotacijos naujiems kino projektams nepaskirstytos – Kino taryba vis dar vertina paraiškas.

Pasitraukė dėl spaudimo?

Žadama, kad valstybės paramos nusipelnę naujieji kino projektai bus paskelbti balandžio viduryje. Bent tokį optimizmą demonstruoja LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas.

Tuo metu Kino tarybos narys, filmų gamintojas Ramūnas Škikas atsiduso: „Turime net 90 paraiškų. Manau, rezultatai paaiškės tik balandžio antroje pusėje.“

Kino tarybos pirmininkė, kino centro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė atkreipė dėmesį, kad paraiškų vertinimas užtruko, nes jis reikalauja ypatingo kruopštumo.

Edvinas Pukšta: „Turiu įtarimų, kad šiemet bus bandoma prakišti senus projektus, kurie nesulaukė ankstesnės tarybos palaikymo.“

„Kiekvieną projektą turime įvertinti ne tik balais pagal tam tikrus kriterijus, bet ir parašyti argumentus. Be to, jei iškyla klausimų prodiuseriams ar režisieriams, kviečiamės juos pokalbiui. Jaučiame atsakomybę už kiekvieną litą: stengiamės kiek įmanoma objektyviau ir teisingiau paskirstyti tą nedidelį kapšiuką pinigų“, – tikino S.Žalneravičiūtė.

Savaitraščio „15min“ žiniomis, darniam tarybos darbui koją kiša ir vidinės įtampos. Iš vos pora mėnesių veikiančios tarybos jau pasitraukė paties LKC vadovo į tarybą deleguotas kino scenaristas 75 metų Pranas Morkus. Kalbama, kad jis neišlaikė spaudimo ir nenorėjo toliau dalyvauti interesų kovoje dėl pinigų, kuriuos reikėtų nukreipti tam tikriems kino projektams.

„Tokių aplinkybių negirdėjau. Oficialiame paaiškinime P.Morkus rašė, kad pareigų atsisako dėl laiko stokos – tarybos darbui jo reikia daugiau nei visi tikėjomės. Tačiau visko gali būti, žmogus gali turėti asmeninių priežasčių, kurios ant popieriaus nepatenka. Galų gale man irgi nėra malonu, kai mus dar net nepradėjusius darbo taršo dėl neva nekompetencijų. Visada taip bus, nes kino pasaulis labai persmelktas intrigų“, – prisipažino Kino tarybos pirmininkė.

Ji pasakojo, kad šiuo metu tarybos nariai darbui renkasi dukart per savaitę ir sugaišta po daugiau nei tris valandas.

S.Žalneravičiūtė įsitikinusi, kad priimant galutinius sprendimus dėl valstybinio finansavimo naujiems kino projektams tarybos sudėtis vėl bus pilna: „Tas žmogus, kuris prisijungs, dalyvaus procese, tik gal nebedirbs to juodo darbo, atrenkant favoritus iš visų 90 projektų.“

Bandymai prakišti senus projektus

Iš viso šiemet kino projektams planuojama paskirstyti 7,245 mln. litų valstybės lėšų. Pateikdami paraiškas paramai gauti pilnametražių filmų kūrėjai iš esmės visada prašo maksimalios sumos – maždaug 2,1 mln. litų.

„Mažiau paimti kažkodėl niekas nebenori. Visi pretenduoja į tas leistinas kvotas, nes pigiau, pasirodo, filmai nekainuoja – kainuoja tiek, kiek leidžiama paimti pagal įstatymus. Todėl daugelis filmų Lietuvoje vis dar neišnaudoja rezervo ir nesuvokia, kad didelę dalį pajamų galima surinkti iš žiūrovų – parduodant bilietus“, – stebėjosi E.Pukšta.

Jis apgailestavo, kad didžioji dalis kino kūrėjų Lietuvoje yra įpratę gyventi iš valstybės pinigų, neieškodami alternatyvių lėšų surinkimo būdų.

Iš viso šiemet kino projektams planuojama paskirstyti 7,245 mln. litų valstybės lėšų. Pateikdami paraiškas paramai gauti pilnametražių filmų kūrėjai iš esmės visada prašo maksimalios sumos – maždaug 2,1 mln. litų.

„Absurdiška galvoti apie filmo finansavimą, neskaičiuojant, kiek jis gali uždirbti pinigų. Tikiuosi, kad su dabartinės Kino tarybos sprendimais negrįšime į tuos laikus, kai buvo remiami filmai, reikalingi ne žiūrovui, bet jų pačių kūrėjams. Turiu įtarimų, kad šiemet bus bandoma prakišti senus projektus, kurie nesulaukė ankstesnės tarybos palaikymo“, – atvirai nuomonę reiškė E.Pukšta.

Po stalu – pasjanso dėlionės

E.Pukšta iškėlė prielaidą, kad šiemet daugiau nei 2 mln. litų valstybės paramą gaus projektas, mažiausiai dukart atmestas ankstesnės tarybos.

„Manau, jis laimės pirmą vietą, nes ši taryba sudaryta taip, kad būtų palanki vienam iš režisierių. Tai – tas žmogus, kuris aktyviausiai prisidėjo prie Kino įstatymo ir Kino tarybos nuostatų kūrimo, eliminavo momentus, kurie jam trukdė gauti paramą anksčiau. Kino taryba sudaroma iš kino meno kūrėjų, profesionalių vertintojų ir filmų gamintojų atstovų, iš žaidimo pašalinus platintojus ir rodytojus. Kino pramonės ir Kino rodytojų asociacijos galėjo teikti savo kandidatus, bet tarp jų negalėjo būti nė vieno rodytojo ar platintojo“, – stebėjosi kino kritikas.

E.Pukšta įsitikinęs, kad dabartinė Kino taryba finansavimo neskirtų nei Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, nei M.Ivaškevičiaus „Santa“ ar juo labiau E.Vėlyvio „Londonas – Vilnius – Bankokas: Skrydis atidėtas“.

„Tadas Blinda. Pradžia“ surinko 3,7 mln. litų pajamų. Tokios sumos Lietuvoje neįmanoma surinkti, jei žiūrovas negrįžta į kiną po du, tris ar keturis kartus. Vadinasi, filmas patiko, kad ir ką apie jo meninį lygį kalbėtų kritikai ir profesionalai. Ir filmas veikė labai efektyviai, ko trūksta daugeliui juostų, gaunančių valstybinę paramą“, – atkreipė dėmesį E.Pukšta. Jis priminė Audriaus Juzėno trejus metus kuriamą filmą „Ekskursantė“, kino teatrų sales turėjusį pasiekti dar kovą. Premjera – ir vėl atidėta.

„Kur dabar šis filmas? Jo nėra, bet niekas nieko nedaro. O kodėl? Todėl, kad nėra atsiskaitymo sistemos. Tikėjausi, kad būtent ją ir sukurs LKC, tačiau esu nusivylęs – viskas liko taip pat, tik tai, kas anksčiau buvo tvarkoma Kultūros ministerijoje, dabar persikėlė į Z.Sierakausko gatvę. Kai kas žaidžia nematomus žaidimus prie kortų stalo ir dėlioja pasjansą. O LKC pasidavė šiai įtakai“, – konstatavo E.Pukšta.

Keis paramos skyrimo tvarką

LKC direktorius R.Kvietkauskas nesupranta, kodėl Kino tarybos sprendimų teisingumu abejojama tada, kai jų dar nėra: „Pripažinkite, kad toks susijaudinimas, tarybai net nepateikus sprendimų rezultatų, irgi kelia tam tikrų klausimų.“

Kad visiems geras nebūsi, R.Kvietkauskas sakė žinojęs dar prieš LKC įsteigimą. „Kultūros sektoriuje esu ne naujas žmogus, tačiau tai, kad nepriklausiau kino bendruomenei, suteikia man tam tikrą laisvę išgirsti visus – liberalaus ir galbūt konservatyvesnio požiūrio į kiną šalininkus. Kai kurie kino pramonės atstovai įsivaizduoja, kad jų lūkesčiai pateisinami tik tuo atveju, jei priimami tik jų pasiūlymai. Tačiau LKC yra valstybės institucija, kuri turi ginti viešąjį interesą, ieškoti kompromisų ir priimti visiems daugiau ar mažiau priimtinus sprendimus“, – paaiškino R.Kvietkauskas.

Vis dėlto jis neneigė, kad šiandienė kino pramonės finansavimo tvarka reikalauja pertvarkos. Valstybinės paramos sistema esą turėtų būti lankstesnė, kad būtų galima užtikrinti didesnį lietuviškų filmų skaičių. Be to, kalbama apie galimą finansavimo mechanizmą, skirtą mažesnio biudžeto filmams. Taip pat bus siekiama, kad net ir dideli projektai būtų įvykdomi per daugiausia dvejus metus.

„Nuo balandžio antros pusės organizuosime viešas konsultacijas su kino industrijos atstovais dėl finansavimo principų keitimo. Per gegužę parengsime projektą, o birželį naujas rėmimo modelis bus paskelbtas viešai. Stengsimės, kad nauja tvarka skatintų aktyvesnį kino kūrimo procesą. Resursų stoka akivaizdi, tačiau vien pinigai kai kurių problemų tikrai nesprendžia. Reikia tokio reglamentavimo, kuris skatintų kurti kiną ne tik su valstybės parama, bet ir ieškant partnerių, siekiant, kad lietuviškas kinas būtų žiūrimas ne tik mūsų šalyje“, – LKC uždavinius vardijo R.Kvietkauskas.

LKC netrukus dirbs 15 žmonių. Jų atlyginimams per metus numatyta 523 tūkst. litų.

Maža, bet susiskaldžiusi industrija

​​Arūnas Matelis, režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Dokumentininkų gildijos patikėtinis „LKC dar tik ieško savo vietos, todėl jo atžvilgiu būčiau kantresnis. Ar LKC veikia efektyviai ir kokių korekcijų reikėtų, bus galima pasakyti rudenį, kai matysime, kas ir kokiomis sąnaudomis nuveikta. Kino tarybos nariais, jų kompetencija ir autoritetu pasitikiu. Manau, dabartinė tarybos sudarymo tvarka yra geresnė, nes neliko tiesioginio atstovavimo tam tikrų organizacijų interesams ir tuo pačiu jų, o ne kino projektų protegavimo. Buvusi Kino taryba tikrai nėra šventa ar geresnė: ji padarė klaidų, kurių net nebeįmanoma ištaisyti. Pavyzdžiui, ji išleido apie 80 proc. visų kino sklaidai skirtų lėšų stendams Berlyne ir Kanuose sukurti, tačiau pirmą kartą paliko lietuvišką filmą, pretendentą į „Oskarą“ – režisieriaus Audriaus Stonio „Raminą“ – be oficialaus parodymo JAV. Be to, metų gale taryba nebeturėjo lėšų remti filmų, pakviestų į A grupės festivalius. Tačiau turime suprasti, kad problema – ne LKC ir ne Kino taryboje. Tragedija yra tai, kad mūsų valstybėje kultūros vieta tokia žema, kad net nėra apie ką kalbėti. Situacija nepasitaisys, kol valstybė negalės garantuoti, kad kasmet sukursime po 5–6 vaidybinius ir apie 15 dokumentinių filmų. Kol neturėsime deramo valstybės finansavimo kinui, tol nebus kritinės filmų masės, kad žiūrovas kas mėnesį atrastų po naują lietuvišką juostą. Dar viena problema, kad kino industrijoje veikia labai skirtingos grupės: lietuviška kino tapatybe bei kultūra besirūpinantys kino menininkai ir lietuvišką kiną kuriantys prodiuseriai, kinu kaip verslu užsiimantys platintojai ir kino paslaugų užsienio kompanijoms teikėjai. Visų jų interesai skirtingi, todėl dažnai kino kūrėjų prioritetai disonuoja su kino verslininkų interesais.“