„Susirinkome svarbiu ir principiniu klausimu, kuris negali praeiti nepastebėtas tylomis. Šitokie precedentai gali pavirsti taisykle ir tada mūsų visas darbas dokumentiniame kine gali prarasti prasmę, – aiškino režisierius Audrius Stonys. –
 |
| Inesa Kurklietytė ir Ramūnas Abukevičius |
Jeigu mūsų žmonės, kuriuos mes kalbiname dokumentiniame kine, bus tampomi po teismus, daugiau niekas su mumis nekalbės ir dokumentinį kiną galėsime pamiršti. Šis įvykis yra beprecendentis atvejis – nesu girdėjęs kito tokio šiurkštaus teisėsaugos organų veržimosi į meno erdvę.“
Šis įvykis yra beprecendentis atvejis – nesu girdėjęs kito tokio šiurkštaus teisėsaugos organų veržimosi į meno erdvę.
I.Kurklietytės ir jos vyro, režisieriaus Ramūno Abukevičiaus, namuose prieš tris dienas įvykdytos kratos pasekmės pašiurpino meno bendruomenę.
„Ši krata nukreipta konkrečiai prieš filmus „Lengvas raganavimas“ ir „Moterų paslaptys“ – per ją buvo siekiama paimti visas vaizdajuostes, kompiuterinę techniką, kurioje galimai gali būti užsilikusių su filmu susijusių dalykų, ir visą dokumentaciją, susijusią su filmais. Iš esmės tai aktas, nukreiptas prieš laisvą žodį, prieš bet kokias žmogaus laisves ir konstitucines teises, kurios, mano supratimu, buvo šiurkščiai ir brutaliai pažeistos“, – mintimis dalijosi R.Abukevičius.
Jis su nerimu atskleidė, kad menininkų namuose atlikta krata sukrėtė jų vaikus, jie iki šiol jaučia pasekmes.
„Kratą stebėjo ryte pažadinti vaikai, viskas vyko jų akivaizdoje. Baigiantis trečiajai kratos valandai, mūsų mažajai paleido vidurius – ji net nespėjo nueiti į tualetą. Paklausus Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovės, ar čia viskas gerai, mums
 |
| Audrius Stonys |
buvo pasakyta: „Jeigu jums atrodo, kad netvarkoj, vaikus mes galime išsivežti“, – baisų rytą prisiminė R.Abukevičius. – Mažoji dabar naktimis prabunda nuo kažkokio košmaro ir ją reikia ilgai raminti. Darželyje ji kartoja „Aš nemyliu policininkų.“ Tai ar čia visiems atrodo, kad viskas gerai?“
Mūsų mažoji dabar naktimis prabunda nuo košmaro ir ją reikia ilgai raminti. Darželyje ji kartoja „Aš nemyliu policininkų.“ Tai ar čia visiems atrodo, kad viskas gerai?
I.Kurklietytė pabrėžė, kad dėl šio įvykio ji neprašo jos ginti asmeniškai, bet kviečia susirūpinti laisvu žodžiu ir menininko laisve kurti tai, kas jam aktualu.
„Tokiu keliu toliau einant, negalėsime toliau kurti, neatsiklausę prokuratūros, ar galime tai stebėti ir fiksuoti. Jau kurį laiką mano filmų pagrindu yra tardomos moterys, bandant joms pritaikyti vieną ar kitą straipsnį. Tačiau filmas yra kūrybinis procesas, susijęs su montažu, spalvų korekcija ir kitais dalykais, kurių prokurorai negali žinoti. Kodėl prokurorai man nepaskambino ir nepaklausė, kur yra menas ir kur yra dokumentika, – negalėjo suprasti I.Kurklietytė. – Jie negali žinoti, kaip susiję mano herojai su meno kūriniu – juk tai mano kaip autorės interpretacija. Tai yra meninė realybė, mano pasaulis ir už kiekvieną mano sukurtą kadrą galiu atsakyti tik aš. Tai visiškas meno kūrinio ir meno kūrėjo teisių pažeidimas.“
A.Stonys patikino, kad ketvirtadienį apie šį įvykį jau informuota Europos dokumentinių filmų kūrėjų bendruomenė, kuri, anot jo, yra sukrėsta. I.Kurklietytė pridūrė, kad sulaukė skambučio iš Vokietijos televizijos, kuri yra rodžiusi šiuos jos filmus apie gimdymą namuose: „Jie taip pat susidomėjo, kas vyksta mūsų šalyje.“
„Šie mano filmai, sukurti 2002 ir 2003 metais, buvo rodyti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, Lietuvoje juos pamatė mažiausiai tūkstantis žmonių, jie pasirodė užsienio televizijoje. Matyt, tada gyvenome laisvesnėje šalyje, net gydytojai geranoriškai reagavo į tų filmų pasirodymą“, – prisiminė I.Kurklietytė.
Meno kūrinys negali būti vertinamas kaip įkaltis – menininkas negali būti paverčiamas prokuratūros įrankiu.
„Aš ką tik grįžau iš Indijos, kur dokumentiniam filmui filmuojamas žmogus, kuris vagia elektrą ir ja dalijasi su kitais. Tai yra akivaizdžiai neteisėta veikla, bet visi supranta, kad meno kūrinys negali būti vertinamas kaip įkaltis – menininkas negali būti paverčiamas prokuratūros įrankiu“, – pabrėžė A.Stonys.
 |
| Kristijonas Vildžiūnas |
Jam pritarė ir režisierius Kristijonas Vildžiūnas, kuriam atlikta krata priminė „inkvizijos aktą“. Jis atkreipė dėmesį, kad 2006 metais jo sukurtame filme „Aš esi tu“ jaunimas rūko marihuaną.
„Lietuvoje marihuana ir jos rūkymas yra draudžiamas įstatymais, tačiau tai yra meninė tiesa ir menininko laisvė atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra. Juk mes žinome, kad jaunimas rūko „žolę“, nors ji ir yra uždrausta – tai yra socialinis reiškinys, – pabrėžė K.Vildžiūnas. – Menininkas turi turėti savo autonomiją. Juk kiekvieno mūsų kūrinius pervarčius, tikrai būtų galima surasti ką nors, prie ko galima prisikabinti.“
I.Kurklietytė kovo 4 dieną yra pakviesta į prokuratūrą kaip liudininkė. Režisierius A.Stonys išreiškė viltį, kad greitu laiku bus suprasta, jog padaryta didelė klaida.
„Tikiuosi, kad tai yra apmaudus nesusipratimas, kuris baigsis nuoširdžiu atsiprašymu ir pažadu Lietuvos dokumentinio kino kūrėjams, kad daugiau tai niekada nepasikartos“, – sakė režisierius. Priešingu atveju kino kūrėjai žadėjo šį klausimą viešinti tarptautiniu mastu ir ginti savo kaip žmonių ir kūrėjų teises.
 |
| Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai sunerimo dėl meno laisvės Lietuvoje. |
