Jei praėjusiame dešimtmetyje pasirodydavo du trys lietuviški filmai per metus, tai 2014 m. įvyko dešimt nacionalinio ilgametražio kino premjerų. Per šiuos metus kameros nustojo filmuoti kopomis slenkantį smėlį bei lėtai užsiveriančias duris ir objektyvą nukreipė į paprastą žmogų – jo kasdienius rūpesčius, troškimus ir iššūkius. „Paprasti“ personažai į kino teatrus kvietė dar „paprastesnius“ žiūrovus ir taip vieną po kito gerino žiūrimumo rekordus.
Rodyti „paprastą“ personažą ir kviesti „paprastą“ žiūrovą – graži atgimimo rezoliucija. Tačiau vertindami šio atgimimo radikalumą ir vulgarumą, jį galėtume perkrikštyti į „liaudies revoliuciją“. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – intelektualų ir intelektualumo požymių pašiepimu ir eliminavimu. Tai leido kine iškilti dviem naratyvams: mėgavimosi paaugliška drąsa kalbėti apie seksualinius geidulius (ar greičiau – kompleksus) ir praeities didybės ilgesiui. Jei šiuolaikinis Lietuvos kinas personifikuotųsi, virstų vulgariu paaugliu ir suvaikėjusiu senoliu. Šie nuolat tildytų ir neleistų pasisakyti išdidžiam kino meną studijuojančiam pirmakursiui. Pastarasis, aišku, karštligiškai piktintųsi, kad niekas jo nesiklauso, o kai pagaliau imtų kažkas klausytis, iškilmingai rėžtų: „Bet jūs vis tiek manęs nesuprasite.“
Šie trys personažai – tai savotiška šių laikų Lietuvos vaidybinio kino trispalvė, kuri išryškėja žvelgiant į pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodžiusius filmus.
Pensininkas serga didybės manija
Istorija – dažna nacionalinio kino tema. Visos šalys – nuo JAV iki Japonijos – ieško savo praeityje didvyrių, kurių herojiškas elgesys įkvėptų šalies piliečius. Kartu kino kūrėjai bando suvokti savo tautos veiksmus (ar abejingumą), kai buvo susiduriama su rimtais moraliniais iššūkiais. Istorinis kontekstas – tai ne supermenų ir betmenų pasaulis, tad ir jo herojai dažniausiai – ne vienpusiški teisuoliai, o žmonės, kuriuose laikmetis surado didvyriškumą. Kitaip tariant – jie nėra didvyriai per se, jie tiesiog pasielgia didvyriškai tam tikrose situacijose.
Lietuviško kino kūrėjai, priešingai, šalies istoriją vertina ne kaip autentišką medžiagą, o kaip išgalvotą komiksų pasaulį, kuriame tėvynei darbuojasi ne žmonės – o superherojai. Ryškiausias pavyzdys – Tadas Blinda.
Šie filmai – tai istorijos karikatūra, kuri parodo, kad lietuviai ilgisi kitokių savęs – drąsių, pasiaukojančių, tėvynę mylinčių labiau nei save.
Pagrindinis filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) veikėjas Tadas Blinda (akt. Mantas Jankavičius) – regisi it lietuviškasis Tomas Cruise‘as iš filmo „Misija neįmanoma“. Gražus, bebaimis ir niekada nemeta kelio dėl takelio. Jo meilė tėvynei – nekvestionuojama, nepajudinama. Tadas Blinda – aiškus, nuspėjamas, tarsi termino apibrėžimas žodyne. Jeigu išrašytume visus jo veiksmus šiame filme ir paklaustume žmonių, kas jis – superherojus ar žmogus, dauguma nesuabejotų, kad tai mitinė būtybė. Žiūrovas nežino, kodėl Tadas Blinda yra herojus. Jis juo tiesiog yra.
Labai panašūs ir režisieriaus Roberto Mullano filmo „Mes dainuosim“ (2015) personažai. Jaunuolis Marius (akt. Šarūnas Zenkevičius) ar vyresnis Vidas (akt. Liubomiras Laucevičius) patosiškai taria: „Jeigu aš ir mirsiu – tai mirsiu ten – kartu su visais“, ir nedvejodami važiuoja į Vilnių kovoti dėl savo tėvynės laisvės 1991 m. sausio 13 d. Nė vienam iš jų nekyla klausimų ar dvejonių, o noras ginti kraštą pateiktas lyg ištrauka iš istorijos vadovėlio, t.y. išplaukia nenatūraliai, nenuoširdžiai. Filmo režisierius rodo trafaretiškus ir neįtikinamus veikėjus.
Tokia pagrindinių veikėjų konstitucija persikelia ir į mažesnės komercinės sėkmės sulaukusius filmus. Pusiau dokumentinis, pusiau vaidybinis filmas „Radviliada“ žiūrovams taip pat rodo išskirtines istorijos asmenybes – Radvilų giminę. Filmo autoriai klausia: „Kaip atrodė mūšis, kai į kovą stoja 5 tūkstančiai mūsiškių prieš 25 tūkstančius rusų armijos kareivių?“ Ir iškilmingai pateikia atsakymą, kurį ir taip visi žino: „Laimi“. Siauro ir vienpusio žvilgsnio į herojus tradicija tęsiama ir kitame pusiau dokumentiniame filme – „Donelaitis“. XVIII a. Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas (2014) ar vaidybiniame R.Mullano filme „Laiškai Sofijai“ (2013), pasakojančiame apie kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tai istorijos apie garsius žmones ir jų pasiaukojimą kūrybai bei Lietuvai. Tiesa, šį atsidavimą dažniausiai išreiškia ne konkretūs personažo veiksmai, o klampiai tarsi sufleryje perskaitomi žodžiai: „Mes esam lietuviai ir turim kalbėt lietuviškai“ (citata iš filmo „Laiškai Sofijai“).
Šie filmai – tai istorijos karikatūra, kuri parodo, kad lietuviai ilgisi kitokių savęs – drąsių, pasiaukojančių, tėvynę mylinčių labiau nei save. Tai, kad filmuose savo šalį ginti norintys asmenys vaizduojami paviršutiniški ir absoliučiai teigiami, įrodo, kad pats pasiaukojimo faktas mums atrodo ne kaip iš žmogaus valios kylantis reiškinys, o kažkoks stebuklas. Mitologizuodami praeitį, kino kūrėjai žiūrovų nekviečia į jokią diskusiją ir nekuria (nepadeda kurti) jų santykio su praeitimi. Žavėtis istorinių lietuviškų filmų herojais įmanoma tik vaikiškai, kaip aštuonerių metų vaikai žavisi amerikietišku Žmogumi-voru. Be jokios išliekamosios vertės.
