Šis kalbėjimo stilius po dvidešimties metų paplito ir lietuviškame kine. Dabar net tokios grupės, kaip, pavyzdžiui, „Naujosios pupytės“, vengia atvirai tiesmuko teksto, o štai Lietuvos kino kūrėjams tai reiškia savotišką drąsą, o publikai – malonumą kolektyviškai išgirsti kokį vulgarų žodį kino teatre.
Susidaro įspūdis, kad pats kalbėjimo apie seksą faktas tapo savotiška vertybe. Turinys mažiau svarbus arba nesvarbus visiškai. Pasižiūrėjus visus pastarųjų metų filmus šia tema, nesunku įsivaizduoti ir jų kūrybinio proceso pradžią: padarom ką nors apie seksą. Šis naratyvas kyla ne iš vidinio poreikio ar visuomenės tektoninių plokščių persistumdymo, o vien iš puikavimosi, kad galima tai daryti.
Susidaro įspūdis, kad pats kalbėjimo apie seksą faktas tapo savotiška vertybe.
Seksualumo motyvą praėjusiame dešimtmetyje Lietuvos kine sėkmingai ėmė eskaluoti E.Vėlyvis (filmas „Zero“, 2006), o į savotiškas aukštumas iškėlė prodiuseris Žilvinas Naujokas ir režisierius Donatas Ulvydas (filmas „Valentinas vienas“, 2013). Pasak šio filmo autorių, tai – „nelietuviškai drąsi romantinė komedija, kuri atvirai nagrinės vyrų ir moterų santykius bei bus skirta ne jaunesniems nei 16 metų amžiaus žiūrovams“. Akivaizdu, kad autoriai didžiuojasi faktu, jog filmui suteiktas N-16 cenzas. Akivaizdu – būtent (tik) to ir buvo siekta.
„Valentinas vienas“ – tai keturios istorijos apie skirtingas poras, kurios įvairiais būdais aptarinėja ir patiria su seksualumu susijusias situacijas. Viena pora labai nori mylėtis, kita – visai nenori, trečia – nori, bet taip lyg tarp kitko. Kad ir ką rodytų filme, už kadro kone galime girdėti, kaip su kiekvieną kartą tariamu žodžiu „pasidulkinti“ kūrėjai paaugliškai kikena į kumštį. „Valentinas už durų“, savotiškas pirmos dalies tęsinys, taip pat toliau tik mėgaujasi nuogumo ir vulgarių žodžių gausa.
Atseit – žiūrėkit, aš galiu kuo ramiausiai apie tai kalbėti, galiu sakyti žodį „pasidulkinti“.
Filmas „Nepatyręs“, kaip daugiau „patyręs“ paauglys, iš paskutinio suolo rėkauja dar smarkiau ir garsiau. Jame pasakojama apie kuklų vyrą, kuris Londone susipažįsta su striptizo šokėja. Ši jį moko „atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu“. Tai šio filmo kontekste reiškia patirti įvairių seksualinių nuotykių. Keletas citatų iš filmo aiškiai apibendrina šio pasakojimo esmę: „Taigi ne čiupa čiupsas – nečiulpk“, „Viskas gerai, išskyrus tai, kad mano sūnus – pyderas“. Paaugliui dažnai atleidžiama už jo išsišokimus, tai pateisinama sudėtingu amžiaus tarpsniu. Būtent tokie yra šie filmai. Jie tarsi rėksniai, kuriems būtina išsikeikti, kad galėtų pradėti normaliai kalbėti.
Bet jeigu „Valentinai“ ir „Nepatyręs“ buvo seksualinio gyvenimo dar neragavusių paauglių fantazijos ir parėkavimai, tai Mario Martinsono „Tyli naktis“ – patyrusio gyvulio filosofavimas. Filmo veikėjai aiškinasi savo santykius, tarsi būtų ne tikri žmonės, o paliegusios vaizduotės idealai. Režisierius į vieną butą patalpina ne gyvus asmenis, o bejausmes ir šaltas sąvokas, ir klaidingai tikisi, kad taip kažką pasakys ne apie save, o apie seksualumą.
Vis dėlto mylisi ne sąvokos („Tyli naktis“) ir ne anekdotai ar komiški trafaretai („Valentinai“, „Nepatyręs“), o žmonės. Ir būtent tai, šią esminę detalę, Lietuvos kino režisieriai sėkmingai ignoruoja. Atrodo, kad tokį vulgarų požiūrį į fizinę meilę lemia savotiškas gynybos mechanizmas: kompleksuodamas ir nesugebėdamas kalbėti apie tai natūraliai, pradeda kalbėti itin aštriai, perdėtai. Atseit – žiūrėkit, aš galiu kuo ramiausiai apie tai kalbėti, galiu sakyti žodį „pasidulkinti“.
