Nesuprastas pirmakursis
Patriotinių jausmų ir seksualinių įgeidžių prisodrinti filmai Lietuvoje sulaukia sėkmės. Dabar tai – paprasta pelno formulė, kuri dar bent keletą metų gana stabiliai neš pajamas. Seksas – visada parduodamas, o patriotizmas dabar – vėl ant bangos. Su šiais dviem gigantais Lietuvos kino padangėje bando konkuruoti tie, kurie tradiciškai pretenduoja į meninės vertės kūrybą. Nebandydami atitikti vienos iš dominančių, tokio kino kūrėjai siekia pateikti savo požiūrį į mus supantį pasaulį.
Tačiau būtent tik tai dažniausiai ir įmanoma įžvelgti – norą parodyti kažką autentiško, pateikti originalų požiūrį. Nesvarbu, į ką, ir nesvarbu – ar jis apskritai yra. Ir tai primena pirmo kurso studento bandymus pateikti savo požiūrį į esminius klausimus, užuot skaičius ir apmąsčius kitų mintis.
D.Gasiūnaitė ilgai galvojo apie šį klausimą, tačiau lyg neradusi kantrybės galutinai suformuluoti idėjos, griebė kamerą ir pradėjo filmuoti.
Tai ypač ryšku režisierės Kristinos Buožytės filme „Aurora“ (2012). Filmo trumpoje apžvalgoje (angl. synopsis) rašoma, kad jis „kelia klausimą, kas yra žmogus: instinktai ir vidiniai troškimai, ar atsakomybės jausmas ir kontrolė“? Tai dirbtinai suformuluotas klausimas, nes iš tiesų joks klausimas filme nėra keliamas. Tai į fantastikos rūbą įvilkta istorija, kaip tyrimo subjektas įsimyli tyrimo objektą. Fantastinis filmas nekelia jokio futuristinio ar technologinio klausimo, nekvestionuoja raidos, neįžvelgia jokios grėsmės ir dėl nieko neperspėja.
Ar po filmo Aurora peržiūros galime bent įsivaizduoti, kokia yra K.Buožytės ateities pasaulio vizija? Ar pagrindinių veikėjų meilės istorija pasako ką nors apie žmonių santykius, jų kaitą? Ar filmas komentuoja technologijos įtaką jausminei patirčiai? Ne. K.Buožytė stebina atskirų scenų sumanymu, jų vizualumu ir estetika, tačiau šie sumanymai nesuformuoja jokio teiginio. Tai iliustratyvūs vaizdai, atvirukai, kurių kitoje pusėje užrašyti trumpoje apžvalgoje iškelti klausimai.
Šis „Auroros“ simptomas jaučiamas ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovėje“ (2011). Pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtas filmas – tai tapybiškų, pusiau mistinių, pusiau tikroviškų scenų lipdinys. Jis neturi pagrindinės idėjos, kuri jungtų visą pasakojimą. Kaip ir „Auroroje“, taip ir šiame filme, režisierius fragmentiškai barsto tezes, nesubrandindamas jokios minties. Todėl labai sunku pasakyti, apie ką yra šis filmas.
Lygiai taip pat kadre blaškosi režisierės Dovilės Gasiūnaitės idėjos. Jos kūrinys „Narcizas“ (2012) siekia užčiuopti vyro esmę, atskleisti menininko portretą, parodyti jo gyvenimo dvilypumus, unikalius motyvus. Tačiau dar popieriuje – filmo istorijoje – šios idėjos nevirsta sakiniu. Akivaizdu, D.Gasiūnaitė ilgai galvojo apie šį klausimą, tačiau lyg neradusi kantrybės galutinai suformuluoti idėjos, griebė kamerą ir pradėjo filmuoti.
Visų šių filmų turinys – mažiau iškalbingas nei tai, kad režisieriams jo perteikti paprasčiausiai nepavyksta. Kūrėjai gali suvaldyti atskirą sceną ir priblokšti žiūrovą, tačiau šių scenų junginys niekaip neįgauna sakinio struktūros. Tai tarsi kalbėjimas po vieną žodį, kiekvieną jų palydint šauktuku. Taip šie filmai panašėja į tuos deklaratyvius patriotinius postringavimus, tačiau pateikti tarsi žaidžiant slėpynių, su tam tikru snobiškumo šydu.
Šiuolaikinis Lietuvos kinas veikia kaip indikatorius, kad mūsų šalies kultūra ir savivoka vystosi lėčiau nei individo.
Tikriausiai geriausiai šią lietuviško kino savybę apibendrina Romo Zabarausko filmas „Streikas“ (2013). Šiame filme aiškiau nei bet kur kitur jaučiamas jauno žmogaus užsidegimas pasisakyti svarbiais klausimais. Jų tiek daug, kad režisierius nespėja jų vardyti. Nebaigęs vienos minties, pradeda kitą. Pirmiausia režisierius nagrinėja homoseksualų situaciją Lietuvoje, vėliau rasizmo klausimą, pereina prie žmonių santykių, kartų nesusikalbėjimo, galų gale aikštėn iškelia „tikrąjį“ politikų veidą ir imasi kurti savotišką herojinį epą, baigdamas komentaru apie žmogaus vienatvę dideliame mieste.
Toks blaškymasis, kaip ir paviršutiniškas patriotizmas ar intymumo ir pornografijos maišymas – vaikiškos sąmonės galimybių ribos. Taip šiuolaikinis Lietuvos kinas veikia kaip indikatorius, kad mūsų šalies kultūra ir savivoka vystosi lėčiau nei individo. O tai reiškia, kad iki brandos dar liko ne vieneri metai.
Šis tekstas paskelbtas leidinio „Naujasis Židinys-Aidai“ 5 numeryje
