„Žiema“ – vizualus metų laiko portretas ir kartu kelionė po Šiaurės Rusiją ir Sibirą. Kelionė po jausmus ir mintis žmonių, kurie turi gyventi vienomis atšiauriausių klimato sąlygų pasaulyje. Realybėje, kurioje riba tarp gyvenimo itin plona, kur civilizacija nuolat ir kartu varžosi su gamta, bet kartu ir susigyvena su milijonus metų joje galiojančiomis taisyklėmis.
Filmą režisavo Cristina Picchi iš Italijos, taip pat kartu su režisiere ir operatoriumi S. Lukoševičiumi dirbo garso režisierius Henri D’Armancourtas iš Prancūzijos.
„Žiema“ tarptautiniame Lokarno kino festivalyje pelnė du prizus – „Pardino d`argento“ apdovanojimą konkursinėje programoje „Pardi di Domani“ ir Lokarno kino festivalio nominaciją Europos kino apdovanojimuose.
„Žiema“ nominuota Europos kino apdovanojimui geriausio trumpametražio filmo kategorijoje, kur varžosi su 14 kitų trumpametražių filmų, pelniusių apdovanojimus kituose svarbiausiuose Europos kino festivaliuose. Šio apdovanojimo nugalėtojas paaiškės šių metų gruodį.
Lokarno kino festivalyje vyko „Žiemos“ filmo tarptautinė premjera. Filmo premjeroje dalyvavo lietuvių operatorius S. Lukoševičius, režisierė C. Picchi bei rusų prodiuseriai.
Projektas „Cinetrain“ vyko 2013 m. žiemą, kai visi dalyviai pradėjo savo kelionę Maskvoje, iš kurios traukiniu iškeliavo į Murmanską, po to tęsė ją iki pat Baikalo, pakeliui apsistodami Sankt Peterburge, Kotlase, Tomske, Irkustke bei Olchono saloje prie Baikalo, kur ir filmuodavo. Traukiniu projekto dalyviai nuvažiavo apie 15 tūkst. kilometrų. Filmavimo grupės buvo sudarytos iš režisieriaus, operatoriaus, garso režisieriaus bei vieno iš organizatorių, kuris padėdavo įvairiais klausimais. Tarptautines komandas sudarė dalyviai iš 14 valstybių.
Kiekviena grupė turėjo temą, paremtą įvairiais stereotipais apie Rusiją („Lada“ automobiliai, Rusijos moterys, degtinė, Rusijos meškos, Rusijos siela, rusiška pirtis, Rusijos žiema) ir kūrė maždaug 10-ies minučių trukmės trumpametražius filmus. Lietuvių operatorius kartu su italų režisiere ir prancūzų garso režisieriumi pakliuvo į komandą, kuri turėjo sukurti filmuką apie Rusijos žiemą. S. Lukoševičius pasakojo, kad po filmavimų filmukai buvo montuojami traukinyje pakeliui iš Irkutsko į Maskvą, kuris važiuoja keturias paras. Visi filmukai kartu sudarė vieną dokumentinį pilnametražį filmą, kurio premjera įvyko kelionės pabaigoje Maskvoje. Visa kelionė truko vieną mėnesį. Dabar daugelis filmukų gyvena savo atskirą gyvenimą ir keliauja po kino festivalius.
Operatorius S. Lukoševičius teigė, kad tai buvo kelionė, kuri įsiminė visam gyvenimui.
„Dar gerokai prieš kino projektą gavau sutartį su sąlygomis, kuriose buvo minima, kad gali tekti atlaikyti didelius šalčius, filmuoti ekstremaliomis sąlygomis, šokti į eketę, išgerti nemažą kiekį degtinės ir pan. Būtent taip viskas ir buvo“, – nuotykius iš projekto „Cinetrain“ pasakojo operatorius.
S. Lukoševičius 2010 m. baigė operatorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis nufilmavo tokius trumpametražius filmus kaip „Senelis“ (rež. Andrius Paškevičius, 2010), „Knygnešys“ (rež. Jonas Trukanas, 2011), trumpametražį dokumentinį filmą „Našlaitynas“ (rež. Albina Griniūtė, 2012), buvo vienas dokumentinio fillmo „Mes už... Lietuvą!“ (rež. Andrius Lekavičius, 2012) operatorių, taip pat jis nufilmavo šiais metais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią trumpametražį filmą pelniusią „Plaukikę“ (rež. Gabrielė Urbonaitė, 2013).
