Viskas gerai, turiu galimybę surinkti puokštę lietuviškos dokumentikos – nuo ano laiko iki šio. Sąrašas ištįso iki trijų dešimčių filmų, kuriuos labai norėčiau parodyti. Tačiau jie bemat pradeda trukdyti vienas kitam, pjautis žanrais, temomis ir stiliais. Portretai su esė, istoriniai su aktualiaisiais. Tada abu Verbos filmai ir dar keli netikėtai ima vienytis ir rodyti grupinius Lietuvos žmonių portretus, kurių pavidalus ir turinius akivaizdžiai veikia laikas. Vis dėlto nuo 1969-ųjų šimtamečių pasikeitė ne tik kelios kartos, bet ir gyvenimo skonis. Ir vidiniai kino kūrybos dalykai, ypač dokumentikoje, kuri privalėjo vaizduoti, kaip turėtų būti, o ne kaip yra. Iš ano laiko išliko filmai, kurių autoriai išsprūdo iš anos taisyklės.
2023 09 03
Lietuvos žmonės dokumentiniame ekrane: 12 įspūdingiausių filmų
Jeigu reikėtų paskelbti tik vieną, bet būtiną pamatyti lietuvių dokumentinį filmą, greičiausiai rinkčiausi Roberto Verbos „Šimtamečių godas“, sukurtas 1969 metais. Malonumas garantuotas. Ir tuoj pat pasimesčiau – nes kaipgi be jo filmo „Šventėn“ (1970). Ir kaipgi be Henriko Šablevičiaus trumpametražių? O dar Rimtautas Šilinis, Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Julija ir Rimantas Gruodžiai. O kaip be šiandien kuriamų Giedrės Žickytės, Giedrės Beinoriūtės, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Lino Mikutos, Arturo Jevdokimovo ir jauniausios kartos filmų? Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“, pavyzdžiui.
Kadras iš filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“/ Organiztorių nuotr.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą
