„Viena pagrindinių išvadų, kurią pasidariau po šio filmo – du rašytojai negali gyventi kartu“, – buvo rašoma viename iš šio filmų aptarimų internete. Žinoma, tai labai jau paviršutiniškas vertinimas, – šio filmo centre – dviejų sutuoktinių santykių drama, jų galios klausimai. Tačiau prancūzų režisierė Justine Triet, filmui pasirinkusi sutuoktinių rašytojų porą, šias temas išveda į dar kitus laukus – galios santykiai, atsiskleidžiantys per jų kūrybą. Netradiciniame trileryje mes taip ir nesužinome, ar rašytoja Sandra nužudė savo vyrą, o gal jis nusižudė – režisierė meistriškai kuria įtampą, svarbiausiose vietose palikdama žiūrovą (o filmuojant net ir aktoriams nesakė, kas išties nutiko tarp sutuoktinių) nežinioje, leisdama jam pačiam interpretuoti įvykių eigą.
Tačiau teismo salėje vykstant šio įvykio tyrimui mes priartėjame prie vienos pagrindinių jų konfliktų temų – vyras su žmona varžosi savo literatūrinės karjeros srityje. Vyras, išgyvenantis savo kaip rašytojo krizę, niekaip negalintis pabaigti knygos, sunkiai gali susitaikyti su mintimi, kad jo žmona, priešingai, daro karjerą, yra vertinama autorė. Tai (žinoma, nepamirštant ir kitų traumuojančių patirčių) tampa jo asmenybę draskančia patirtimi. Literatūra kaip gyvenimas, gyvenimas kaip literatūra, naikinant ribas – tai gali tapti apsėdimu, vedančiu prie savidestrukcijos.
Ką rašytojas gali paaukoti dėl savo romano sėkmės, norėdamas užkurti kūrybiškumą? Mes taip ir nesužinome galutinių atsakymų, tačiau žiūrėdami filmą gauname užuominą, kad sutuoktinis bandė daryti naują literatūrinį projektą, manipuliuodamas sutuoktine. Čia vėlgi grįžtame prie tos pačios temos – kiek išnaudojame kitus, peržengiame ribas, kuomet kūryba ima užimti pirmąją vietą gyvenime, kas leistina siekiant savų tikslų?
Teismo salėje girdėdami sutuoktinių kivirčo išrašą matome ir kaltinimus kūrybine vagyste. Tu pasisavinai mano idėją – sako įsižeidęs vyras, o Sandra teisme aiškina, kad taip ir nepublikuotame jos vyro romane ta idėja buvo plėtojama vos 20-je puslapių, o ji pati ją kur kas smarkiau tai išvystė. Sena kaip visos knygos tema – kas laikytina idėjų vagyste, kiek rašydami, sąmoningai ar nesąmoningai, savinamės iš to, ką perskaitėme kitur? Kas laikytina originaliu darbu?
Tačiau bene įdomiausiai teismo proceso metu iškylanti su literatūra susijusi tema – kiek tikrovė įsiskverbia į rašomus kūrinius, kur riba tarp fikcijos ir autofikcijos? Kiek paties autoriaus yra jo parašytuose kūriniuose? Ar Stephenas Kingas buvo žudikas? – ironiškai klausiama teismo salėje, kaltintojui bandant Sandros parašytos knygos ištrauką pateikti kaip įrodymą, jog ji planavo žmogžudystę.
Ironiška, kad nemaža dalis skaitytojų, net ir žinodami, kad kūrinys fikcija, visgi nepailsdami ieško įrodymų, kad ten užfiksuotas paties rašytojo gyvenimas. Apie tai iš dalies yra ir naujausias britų rašytojo Iano McEwano romanas „Pamokos“. Skaitytojai, o taip pat ir artimieji atsisako pripažinti, kad vienos personažės knygoje įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Kai interviu metu klausiau I.McEwano, kodėl skaitytojams išties taip svarbu išsiaiškinti, kiek grožinis kūrinys atspindi realųjį rašytojo gyvenimą, pats autorius sakė, kad tai yra naivus, tačiau kartu ir svarbus noras – mat tai išreiškia norą nepasiduoti visiškam netikėjimui.
Įdomiai šią temą tyrinėja Angolos rašytojas Jose Eduardo Agulausa, knygoje „Praeičių pardavėjas“ rašydamas apie gyvenimą ir knygas, tiesą ir pramanus, apie tai, kaip kūrybos rezultatas pasiglemžia patį autorių. Vienoje knygos vietoje rašoma apie aktorių, kurį gatvėje dažnai supainioja su jo populiariame televizijos seriale vaidinamu personažu: „Žmonės jį apkabina, sveikina arba bara, pritardami personažo elgesiui arba jį smerkdami. Mažai kas žino tikrąjį jo vardą“. Jeanas Baudrillardas apie šių laikų hiperrealybę yra rašęs kaip apie „more real than real“ fenomeną. Kurdami tikrovės pakaitalus kartais sukuriame realesnę tikrovę, o kartais ta kuriama realybė ima mus užvaldyti.
„Kryčio anatomijoje“ ribos tarp realybės ir fikcijos kuo toliau, tuo labiau tampa neryškios, ir jau tampa nebeaišku, ar literatūriniai bandymai įkvepia radikaliam elgesiui, ar literatūra atspindi vidines dramas. O gal tai neiškeliauja toliau už tiesiog fantazijos srities?
„Kryčio anatomija“ ne veltui gavo „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų. Ir šios aprašytos literatūrinės aliuzijos – tik maža filmo dėlionių ir kuriamos atmosferos dalis. O tai, kaip suprasime filmo mintis, siužetą ir numanomas (ne)įvykusio nusikaltimo priežastis, pasirinksime kiekvienas iš žiūrinčiųjų, matyt, vis ką kita.
