Tiesioginis mūsų vartojamų žodžių „aukštesnioji klasė“ atspindys: mažiau
pasiturintys gyvena apatiniuose aukštuose, kur dažnai kyla problemų dėl vandens ir elektros tiekimo, turtingieji renkasi viršutinius aukštus, kur gali mėgautis visu įmanomu komfortu. Ar verta stebėtis, kad viršutinių aukštų gyventojai su panieka žiūri į apačioje gyvenančius, o pastarieji pavydi pirmiesiems prabangos ir privilegijų.
Būtent šiame dangoraižyje ir rutuliuojasi filmo „Aukšta klasė“ (angl., „High Rise“) veiksmas. Anglija, 1970-ji metai. Jaunas gydytojas Robertas Laingas (Tomas Hiddlestone'as) įsikelia į butą 25 aukšte. Čia jis susipažįsta su dangoraižio gyventojais: ekscentriškuoju architektu, suprojektavusiu dangoraižį, Anthony'is Royalas (Jeremy'is Ironsas), žaviąja kaimyne Charlotte (Sienna Miller), dokumentalistu Richard‘u Wilderiu (Luke'as Evansas), gyvenančiu antrame aukšte. Jis stebi įvairių dangoraižių aukštų gyvenimą, vaikšto į vakarėlius, užmezga trumpalaikius santykius su vis naujomis moterimis ir net nenujaučia artėjančios katastrofos, negrįžtamai paveiksiančios kiekvieną.
Įtampa ir nepasitenkinimas, tvyrantis tarp žemesnių ir aukštesnių aukštų gyventojų pasiekia savo apogėjų ir prasiveržia brutaliu, nevaldomu, beprasmišku ir negailestingu smurtu. Prievartavimai, orgijos, plėšimai, žmonių daužymas, žmogžudystės, nupjautos ausys. Agresija liejasi laisvai, ir greitai paaiškėja, kad skirtumai tarp namų gyventojų buvo tik tariami, mat laukinė žvėriška prigimtis nugali deklaruojamas vertybes, civilizuotą elgesį ir žmogiškumą. Kaip toli galima nueiti kankinant kitą? Kas atsitinka, kai žmogus pajunta nebaudžiamumą? Kas gali sustabdyti įsisiautėjusį chaosą ir žiaurumą? „Aukštoje klasėje“ atsakymai į šiuos klausimus nėra džiuginantys. Ekstremaliose sąlygose atsiskleidžia tikroji žmogaus prigimtis. Pamačius ją „Aukštos klasės“ autorių akimis daugeliui norėsis nusisukti.
Tarp stipriausių filmo pusių negalima nepaminėti garso takelio, operatorių komandos darbo ir tiksliai bei paveikiai perteiktos 70-ųjų atmosferos. Filme skambančios dainos ir Clint‘o Mansell‘o sukurtos kompozicijos puikiai papildo tiek ramias, tiek smurtines scenas ir suteikia joms daugiau spalvų ir niuansų. Įspūdingas ir operatorių darbas: gelžbetoninis dangoraižis atrodo brutalus ir beveik gyvas, o scena, kurioje vienas iš herojų nušoka nuo balkono ir nusileidžia ant mašinos stogo, gali būti rodoma studentams kaip sėkmingas specialiųjų efektų ir sulėtinto filmavimo panaudojimo pavyzdys.
Filmas „Aukšta klasė“ pastatytas pagal to paties pavadinimo antiutopinį romaną, kurį 1975 m. parašė J. G. Ballard. Per 40 metų buvo keli bandymai jį ekranizuoti, tačiau tik prodiuseriui Jeremy'iui Thomasui kartu su režisieriumi Ben‘u Wheatley ir scenarijaus autore Amy Jump pavyko tai padaryti. „Aukštoji klasė“ kelia asociacijas tiek su 1971 m. Stanley‘io Kubricko „Prisukamu apelsinu“, tiek su 2013 m. korėjiečių kino režisieriaus Bong Joon Ho „Sniego traukiniu“. Tai filmas, į kurį verta atkreipti dėmesį antiutopijų mėgėjams. Stipri nervai būtų privalumas.
