Ispanų režisierius Luisas Bunuelis yra daugumai kinomanų žinomas XX a. siurrealistinio kino klasikas, padaręs įtaką viso kino istorijos raidai. Skirtingai nuo kitų klasikinių filmų, kuriuos visi mes gerbiame, žiūrime, bet kurie nesukrečia šiuolaikinio žiūrovo, jo kūriniai stebina vidine energija, ironija, situacijų nenuspėjamumu. 1962 m. dienos šviesą įšvydęs „Keršto angelas“ jungia išmonę, tikrovę, absurdą ir satyrą.
Prabangią vilą, kurioje vakare rengiamas įspūdingas pokylis, palieka tarnai. Gal jie kaip žiurkės bėga iš skęstančio laivo? Į šį klausimą kiekvienas žiūrovas turėtų atsakyti savarankiškai. Susirenka svečiai, vyksta eilinė prašmatni aukštuomenės vakarienė. Nieko ypatingo: kasdienis socialinis ritualas, o neįtikėtini įvykiai dar priešaky. Dėl racionaliai nepaaiškinamos priežasties svečiai negali išeiti iš vakarėlio. Kažkas trukdo jiems peržengti namo slenkstį. Nieko nežino ir nesupranta veikėjai, lygiai taip pačiai jaučiasi ir žiūrovas.
Tokioje siurrealistiškai neįtikėtinoje situacijoje prasideda tikra išgyvenimo drama: žmonės miega, badauja, įkuria laužą, bando gauti geriamo vandens. Šią situaciją, kaip to ir buvo galima tikėtis, lydi panika, nevaldoma baimė ir neviltis, atskleidžiančios tikruosius žmonių instinktus ir ydingiausius polinkius. Absurdiško chaoso aplinkybėmis paaiškėja, kas yra kas, tačiau bėgti nėra kur – erdvė uždara. Prie vilos susirinkę žmonės – policijos, kaimynai, tarnai – taip pat negali niekuo padėti, kaip ir likusieji namo viduje, jie negali peržengti slenksčio.
Nors gali pasirodyti, kad šis siužetas kažkuo primena siaubo filmo pasakojimą, tai – klaidingas įspūdis. Luisas Bunuelis kuria absurdiškai juokingą ir chaotiškai gąsdinantį filmą, primenantį sapną. Apskritai, sapnų pojūtis gana dažnas ne tik Bunuelio, bet ir kitų siurrealistų kūryboje. Juk visi žinome tą jausmą, kai sapne negali pajudėti iš vietos, kad ir kaip stengtumeisi. Didysis ispanų kino siurrealistas kviečia patirti tai kino priemonėmis, suvokti negalėjimo nieko pakeisti pasekmes, juokiantis ir įtikint absurdiškos situacijos tikroviškumu.
Tikroviškumas yra žaviausias šio filmo ir apskritai viso L.Bunuelio kino paveldo bruožas. Kad ir kas vyktų ekrane, žiūrovas įsijaučia į filmą, ne kaip į kino kūrinį, o kaip į drąsiausią niekam nepavaldų sapną.
Tai – nuostabi patirtis, leidžianti pasinerti į pasąmonės žaidimų ir aštrių pojūčių pasaulį. Filmas rekomenduojamas tiek užkietėjusiems kinomanams, tiek mažiau patyrusiems žiūrovams. Pilna galva minčių, nemažai temų pokalbiams po filmo ir išsimušimas iš įprasto gyvenimo ritmo garantuojami.
