Ši tema savyje neša kūno, seksualumo, tapatybės paieškų ir kitoniškumo problemas. Tai kitoks žvilgsnis į pasaulį, ne retai kitokia estetika, spalvų ir atspalvių deriniai. Šiais filmais nagrinėjami santykiai tarp žmonių, visuomenės ir individo santykis, griaunami nusistovėję visuomenėje stereotipai į lyčių vaidmenis ir tarp viso to atsiskleidžia savojo „aš“ atradimas.
Retrospektyvoje „Šekspyras gyvas“ šiais metais „Kino pavasaris“ siūlo pažiūrėti savitą ir provokuojančią Dereko Jarmano juostą „Angeliškas pokalbis“ („The Angelic Conversation“, 1985). Visos meno rūšys susilieja šiame filme į vieną – fotografija, tapyba, muzika, poezija. Lyrinis ir mistiškas „Angeliškas pokalbis“ pasakoja apie jaunuolio meilės paieškas svajingame kraštovaizdyje, apie meilės tyrinėjimus ir dviejų vyrų vienas kito troškimą. Už kadro moters balsas (Judi Dench) skaito Viljamo Šekspyro sonetus. Šis pasakojimas neturi aiškios struktūros ar siužetinės linijos – tai svajonės ir realybės, praeities ir ateities persipynimas. Derekas Jarmanas naudoja sulėtintas ir stop kadro technikas, kurdamas haliucinacinį sustojusio laiko efektą, bei sąmoningai susiaurina filmo spalvų paletę, eksperimentuodamas su baltos spalvos balansu ir skirtingais spalvų filtrais. Režisierius sako, kad tai asketiškiausias jo darbas, tačiau artimiausias jo širdžiai.
Sukurtas pagal tikrą 1973 m. Čekoslovakijoje įvykusią istoriją bendras Petro Kazda ir Tomašo Weinrebo darbas „Aš, Olga Hepnarova“ („I, Olga Hepnarova“) pasakoja apie vienišą ir pasimetusią merginą. Nepritapimas prie visuomenės, tėvai, nesistengiantys suprasti savo vaiko, netradicinė lytinė orientacija – visa tai vertė Olgą užsidaryti savyje ir privedė prie drastiško problemos sprendimo būdo. Šis filmas – tai visuomenei nesuprantamo „kito“ psichologinė analizė ir bandymas išsiaiškinti, kur glūdi individo pasirinkimo priežastys, kiek įtakos jo veiksmams turi visuomenės spaudimas. „Vieną dieną jūs sumokėsite už savo juoką ir mano ašaras“, – sako Olga ir pasistengia, kad šie žodžiai išsipildytų.
Lorenzo Vigas debiutas „Iš toli“ („From Afar“) atskleidžia keistą ir sudėtingą ryšį tarp dviejų vyrų – vidutinio amžiaus vienišo Armando ir destruktyvaus charakterio jaunuolio Elderio. Filme subtiliai ir grakščiai kuriama įtampa. Nepaisant problematiškų charakterių, keistų jų lytinių polinkių, vaikystės traumų, istorija nesiekia jų paversti psichoanalizės objektu. Neapkrauta žodžiais, pagrindinį dėmesį skiriant kūno kalbai istorija įgalina žiūrovą pažinti ir įsigilinti į iš pradžių sunkiai suvokiamus personažus, jų elgesio motyvus ir keistą tarp jų esantį ryšį. Tai tyli, nevienaprasmė, jaudinanti Lotynų Amerikos drama.
Kanadiečių pradedančio režisieriaus Stephen Dunn komišką drama „Monstras spintoje“ („Closet Monster“) – tai filmas apie jauno vaikino atsiskleidimą. Rodos, jau matytas siužetas, kaip jaunas žmogus susiduria su visuomenės neapykanta kitokiems, smurtu prieš homoseksualius asmenis ir bijo pats atskleisti savo lytinę orientaciją. Ir tik meilė kitam žmogui priverčia jį priimti save tokį, koks yra. Tačiau filmui neįprastumo ir ironijos prideda Isabellos Rossellini balsu kalbantis žiurkėnas Bafis – pagrindinio veikėjo alter ego. Tai jautri drama apie užslėptą seksualumą ir tapatybės paieškas – pagrindinis veikėjas galų gale nugali savo monstrą ir atranda save.
Vokietijoje gyvenanti mongolų kilmės režisierė Uisenma Borchu sukuria istoriją apie savotišką meilės trikampį „Nežiūrėk į mane taip“ („Don‘t Look at Me That Way“). Ji pati drąsiai įkūnija pagrindinę heroję Heidi, kuri nepaiso seksualinių normų ir pasižymi visomis stereotipiškai vyrams būdingomis savybėmis. Heidi meilužę, vienišą mamą, iškart be galo įsimylėjusią pagrindinę heroję, vaidina režisierės gera draugė Catrina Stemmer. Filmas nagrinėja moteriškumo kompleksiškumą ir seksualumo galią. Ši juosta – tai autentiška, atvira, drąsi santykių drama.
LGBT tematiką paliečia ir trumpametražis lietuvio Karolio Andriulio filmas „Paradisa“. „Kino pavasaryje“ jis įtrauktas į „Studentų filmų konkursą“. Tai jauno vaikino išpažintis, santykių su mama apmąstymas, noras suprasti, kaip jie veikia jo romantiškus santykius. Tuščios apleisto viešbučio erdvės išryškina vaikino vienatvę ir išgyvenimus.
Spalvingas ir ryškus Havanos muzikinis pasaulis atsiskleidžia airių režisieriaus Paddy Breathnacho juostoje „Viva“. Jaunas vaikinas Chesus pagaliau pasiryžta ištrūkti iš nuobodulio kupino gyvenimo ir atskleisti visas savo vidines spalvas, dainuodamas viename Havanos klubų kaip drag atlikėjas. Tačiau vaikino laisvę suvaržo tikrą vyrišką charakterį įkūnijantis jo tėvas Anchelis, kaip tik paleistas iš kalėjimo ir nusprendęs apsigyventi pas sūnų. Ši istorija pasakoja apie dviejų požiūrių susidūrimą, tėvo ir sūnaus santykių kelionę, troškimą būti savimi. Tai jausmingas, egzotiškas, kubietiškais ritmais persmelktas filmas.
Jautrią, be galo gražią ir tikrą moterų meilės istoriją dramoje „Kerol“ („Carol“) pasakoja režisierius Toddas Haynesas. Režisierius nukelia mus į epochą, kai visuomenėje buvo įsigalėjusios griežtos seksualumo normos ir dvi filmo herojės yra priverstos kovoti dėl savo meilės. Cate Blanchett ir Rooney Mara puikiai įkūnija viena kitos trokštančias ir jautrias veikėjas. Filme subtiliai perteikiamas moterų santykis, troškimas ir erotika atsiskleidžiama per žvilgsnius, veido išraiškas. Sukurtas pagal Patricijos Highsmith romaną „Druskos kaina“, filmas kalba apie dviejų žmonių meilę, kuri yra aukščiau bet kokių stereotipų ar politikos.
