„Kino pavasaryje“ debiutuosiantis „Kazanovos variacijos“ („The Casanova Variations“) toli gražu nėra standartinė biografinė drama. Jame – daug miuziklo elementų, postmodernumo, vietomis netgi fantastikos. Daugelio žiūrovų akimis filmas sudėtingas, bet tikriems Malkovichiaus gerbėjams – būtinas pamatyti.
„Kazanovos variacijose“ matome Kazanovą, suprantantį, kad gyvenimas eina į pabaigą. Jis pradeda rašyti atsiminimus. Bet tada jį aplanko Eliza von der Reke (aktorė Veronica Ferres, prieš dešimtmetį su J. Malkovichiumi vaidinusi taip pat biografiniame filme „Klimt“ – apie austrų menininką Gustavą Klimtą). Ji labai susidomi atsiminimų rankraščiu.
Kazanova viešnią atpažįsta: Elizą buvo suviliojęs prieš daugelį metų, dėl jo ji net buvo pasiruošusi numirti. Elizos vizitas vėl sujaudina Kazanovą, nes atsiranda dar viena galimybė moterį suvilioti, tačiau jis visų pirma nori išsiaiškinti, kokie tikrieji Elizos apsilankymo motyvai. Gal ji turi visiškai kitokių ketinimų nei išspausdinti jo tekstus?
Įveikti šį modernų filmą „Kino pavasario“ organizatoriai patikėjo komiksų piešėjai Miglei Anušauskaitei. Tarp Miglės komiksų herojų – daugybė istorinių asmenybių – nuo Šekspyro iki Kanto. Komiksuose ji juos pastato į neįprastas situacijas – visai kaip J.Malkovichius padarė su Kazanova „Kazanovos variacijose“.
Miglė prisipažįsta: filmo idėja apie žinomiausią suvedžiotoją pasaulio istorijoje jos iš pat pradžių nesužavėjo. Bet viskas baigėsi gerai. Dalinamės komiksų autorės komentaru apie tai, ką ji pamatė:
„Šio filmo atžvilgiu iš pradžių laikiausi įtariai. Bijojau, kad legendinio mergišiaus elgesys bus paaiškintas (kaip mėgstama šiuolaikiniuose naratyvuose) kokia nors jaunystės trauma ar neišsipildžiusia „vienintele tikrąja“ meile.
Bet filmas buvo ne apie moteris ir ne apie meilę. Tai – daugiasluoksnis pasakojimas apie asmens tapatybę, kuriamą nuogirdų, vaidybos, biografijų ir autobiografijų. Taip pat tai filmas apie Johną Malkovichių ir jo kurtus vaidmenis kine.
Žiūrėdama „Kazanovos variacijas“ jaučiau, kad esama intertekstinių nuorodų, kurias suprasti man trūksta išsilavinimo. Maloniai nustebino tai, kad muzikiniai kūriniai, įsiterpiantys į siužetą, buvo tikros operos arijos. Tai suteikė filmui papildomą, kiek siurrealų matmenį ir tarsi „nugesino“ jausmą, kad ne viską filme supratau.
Kaip kad kalbėjosi du filmo personažai–operos žiūrovai: – O kas čia toks? – Kaip tai kas čia toks? Taigi čia opera – kam rūpi!“