2021 07 29

M.Gimbutaitė: meilė kinui gali būti visokia

„Gilios upės tyliai plaukia“ – tai tęstinis vasaros peržiūrų ciklas, kuriuo siekiama telkti nekomercinio kino rodytojus, platintojus ir taip kurti bendruomeniškais principais paremtą ir miestiečiams atvirą kino žiūrėjimo erdvę. Po Liubarto tiltu į Žvėryną vykstančios nemokamos kino peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ šią vasarą vyks net iki rugpjūčio 26 dienos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Monika Gimbutaitė
Monika Gimbutaitė / Brigitos Beniušytės nuotr.

Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai šiais metais prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją. Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą – kalbiname vieną iš jų – leidyklos „Lapas“ vadovę Moniką Gimbutaitę.

– Šiais metais leidykla LAPAS dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami seansą / peržiūrų seriją. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?

– „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje atsiradę leidyklos LAPAS drauge su partneriais („Meno aviliu“, „Lithuanian Shorts“, LRT) organizuojami seansai – tai šią vasarą įgyvendintos kino programos „Fokuse: moteris dokumentikoje“ dalis. Mintis ją organizuoti gimė besiruošiant Natalijos Arlauskaitės ir Linos Kaminskaitės sudarytos knygos „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ išleidimui.

Gintarės Grigėnaitės nuotr./Diskusija
Gintarės Grigėnaitės nuotr./Diskusija

Norėjosi pratęsti knygos diskusiją jau kitoje medijoje, keliant klausimus apie moterų reprezentaciją Lietuvos dokumentiniame kine: kokia moteris atsiduria režisierių fokuse, kokie įvaizdžiai jai priskiriami, kokie pasakojimai skleidžiasi ir kaip jie kuriami? Kuruojant programą atradome įvairių žvilgsnių ir daug skirtingų personažių: vyresnių ir jaunesnių, kuriančių ir atsiduriančių kūrėjų akiratyje, laužančių stereotipus ir tampančių jų įkaitėmis. Su visų jų istorijomis norėjosi supažindinti žiūrovus ir drauge paieškoti jungčių, skirčių, paradoksų.

– Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?

– Meilė – kinui ir ne tik – gali būti visokia, ir manau, jog vienos teisingos jos apibrėžties nebūtinai reikia ieškoti. Vienam norisi anonimiškumo kino salės tamsoje, kitam individualaus santykio su kinu jaukioje namų aplinkoje, o dar kitam kinas neatsiejamas nuo bendraminčių rato. Labai apmaudu, kai kažkurie keliai į pažintį su kinu turi būti užveriami – tai labai aiškiai pajautėme per karantiną. Po jo galbūt dar ne visi žiūrovai spėjo sugrįžti prie sau artimų bendruomeniškesnių kino žiūrėjimo formų, tačiau tikiu, jog grįš. O net jei ir pasikeis jų mėgstamas kino žiūrėjimo būdas, tai nereikš, kad dings meilė kinui – dėl to ji ir yra meilė, kad gali patirti išbandymų, gali įgyti naujų formų. Bet be meilės tiesiog neišeina.

Tautvydo Stuko nuotr./„Gilios upės tyliai plaukia“ kino peržiūrų atidarymas po Liubarto tiltu
Tautvydo Stuko nuotr./„Gilios upės tyliai plaukia“ kino peržiūrų atidarymas po Liubarto tiltu

– „Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?

– Ateiti į seansą po Liubarto tiltu reiškia ne tik pamatyti filmą, bet ir patirti miesto bei kino susidūrimą: pavyzdžiui, išgirsti, kaip filmo garso takeliui akompanuoja į seansą su savo šeimininkais atėję šunys ar prašvilpiantys dviratininkai, ir pamatyti, kaip jautrią finalinę sceną papildo upės vandenyje raibuliuojančios šviesos. Visos šios jungtys atsitiktinės, kiekvienam skirtingai išryškėjančios ir kaskart pasiūlančios vis kitokią kino žiūrėjimo patirtį.

– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?

– Būti šioje kompanijoje – tarp 12-os organizacijų, kurių komandos, tikiu, netrumpai diskutavo, ieškodamos tinkamiausių filmų ar naujų perspektyvų, kuriant jaukius vasaros vakarus vilniečiams ir miesto svečiams – yra velniškai smagi patirtis. Belieka tikėtis, jog ne ką mažiau smagi, įvairi, intriguojanti ji ir žiūrovams.

Nemokamos filmų peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu vyks iki rugpjūčio 26 dienos. Daugiau informacijos „Meno avilys“ feisbuko paskyroje ir internetinėje svetainėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis