Filmo kūrėjas atviras – iššūkių netrūko, nes niekas nenori į įkalinimo įstaigas įsileisti pašalinių, ypač nešinų kameromis. „Nelengva buvo rasti ir herojus, pakankamai drąsius, kad savo istorijas papasakotų neslėpdami veidų.“
– Kas tie mulai? Juk ne apie gyvūnus filmas...
– Mulais vadinami žmonės, gabenantys narkotikus, dažniausiai per sieną. Apie tai ir filmas.
– Ar narkotikai yra gabenami „mulo“ kūne?
– Nebūtinai. Galbūt tai stereotipas. Iš tiesų narkotikai yra gabenami ir skrandyje, ir lagaminuose, banglentėse ir pan. Žmogaus fantazija beribė – kur paslėpti narkotikus – išmonės reikalas. Iš tiesų kūne galima pervežti tik labai nedidelius kiekius, tad tai ne itin apsimoka.
– Tai dokumentinis filmas apie, lietuvius, už kokaino gabenimą kalinčius Pietų Amerikos kalėjimuose. Kaip jus sudomino ši tema?
– Apie tai žinojau ir anksčiau, tačiau mano žinios buvo ganėtinai paviršutiniškos. Prieš šešerius metus drauge su Vytaru Radzevičiumi keliavome po Pietų Ameriką. Viešėdami Kolumbijoje buvome susitikę su buvusia Lietuvos Konsule Laima Didžiuliene. Ji nemažai papasakojo apie tai, kad nemažai lietuvių už narkotikų gabenimą patenka į Pietų Amerikos kalėjimus.
Tai buvo, tarsi, pasėta sėkla. Dingtelėjo mintis, kad tai labai įdomi tema, kuri po truputėlį atrado savo kelią. Vis daugiau keliaujant ir vis daugiau apie tai sužinant, pabendravus su žmonėmis, kurie susiję su narkotikų gabenimu, supratau, kad ši laida per didelė laidai ir norėjosi sukurti dokumentinį filmą. Lietuvos kino centras manimi patikėjo ir per šešerius metus filmas buvo sukurtas.
– Ilgas kelias...
– Patekti į kalėjimus sunku net ir čia, Lietuvoje. Dar sunkiau užeiti į Pietų Amerikos įkalinimo įstaigas. Tai ne atrakcionų parkas „Disneyland“ ir bilietai prie įėjimo neparduodami. Niekas nenori, kad ten lankytųsi pašaliniai, juolab nešini kameromis. Tai buvo nemažas iššūkis.
Pasiruošimas pareikalavo milžiniško darbo, prireikė ir vietinių žmonių bei Lietuvos konsulato pagalbos. Tam, kad filme išvystumėte žmonių istorijas, prireikė daug darbo, kuris liks už kadro... Svarbiausia, pasiekėme savo tikslą.
Vis dėlto radome tris drąsius žmones, sutikusius atskleisti savo istorijas ir jas parodyti.
– Buvo akimirkų, kai atrodė, kad nepavyks?
– Žinoma. Pirmą kartą vykdami filmuoti turėjome visus leidimus, tačiau prieš įeinant į kalėjimą mums buvo pasakyta „Ne“. Galbūt kažkas nutiko ir visos durys buvo uždarytos. Iš tos pirmosios kelionės grįžome nefilmavę įkalinimo įstaigoje. Tąkart teko suktis iš padėties ir dirbti kitus darbus. Tada suradau žmogų, kuris jau buvo išėjęs iš kalėjimo, tačiau negalėjo grįžti į Lietuvą. Kuriant filmą prireikė labai daug atkaklumo.
– Kas sprendžia dėl leidimų, ne kalėjimo vadovybė, o aukštesnės instancijos?
– Nurodymus duoda kalėjimų departamentas. Esame žurnalistai, turime temą ir ieškome sprendimo būdų tikslui pasiekti. Tačiau yra ryšiai, pažintys ir daug ką lemianti sėkmė. Kartais tiesiog reikia tinkamu metu
– Filmo herojai – trys lietuviai „mulai“. Kaip juos suradote?
– Pirmiausia vykome į kalėjimus pasikalbėti su kalinčiais tautiečiais. Reikėjo rasti žmones, galinčius papasakoti savo istoriją atsisukus į kamerą. Buvo nemažai sutikusių pasikalbėti, tačiau dauguma nenorėjo rodyti savo veido. Tai suprantama, niekas nenori taip sukelti problemų savo artimiesiems. Galiausiai, tai ne sėkmės istorijos, o dalykai, kuriuos žmonės dažnai slepia. Vis dėlto radome tris drąsius žmones, sutikusius atskleisti savo istorijas ir jas parodyti.
– Filme yra trys herojai, o kiek yra Pietų Amerikoje kalinčių tautiečių?
– Tai nepastovus skaičius, tačiau aš suskaičiuoju apie trisdešimt. Ir tai ne tik vyrai...
– Ar jie papasakojo, kaip tapo „mulais“?
– Kiekviena istorija unikali, tačiau modelis paprastas – žmonės susigundė greitais pinigais. Vieni jų buvo beviltiškoje situacijoje, kiti tikėjosi padengti skolas, treti tiesiog norėjo pasimėgauti prabangiu gyvenimu. Jiems tiesiog buvo pasiūlyta šį tą nugabenti, pamatyti užsienio šalį ir už vieną tokią kelionę uždirbti kelis tūkstančių eurų. Tai labai gundo, o žmonės ne visada atsargūs. Jie paslysta.
Tačiau kalėjimų departamento vadovybės atstovai pasakojo, kad nebūtinai „mulais“ tampa žmonės iš sunkiai besiverčiančių ar neišsilavinusių šeimų – nemažai kalinių iš Europos ir kitų šalių gyvena pasiturinčiose, išsilavinusiose šeimose. Tiesiog visiems reikia pinigų. Tiesa, dažnam tokia kelionė gali kainuoti ir 6 – 7 ar net keliolika metų kalėjimo.
– Ar „mulo“ karjera ilga? Anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūsi?
– Sunku tiksliai pasakyti, tiesiog vieną kartą tavęs nepagaus, kitą pagaus... Tai milžiniška sistema, kai kurie „mulai“ ir siunčiami tam, kad būtų pagauti. Prekeiviai kai kuriuos „mulus“ tiesiog paaukoja. Taip jie praranda nedaug, o policija gali parodyti, jog dirba. Vieną „mulą“ paaukoji, o kiti keli tikslą pasiekia...
– Tai plačiai paplitęs gabenimo būdas?
– Paplitęs, tačiau sunku atsakyti, kiek tiksliai. Kai technologijos vystosi ir patikros oro uostuose darosi vis griežtesnės, gabenti narkotikus tokiu būdu darosi vis sudėtingiau. Kad tam pasiryžtum turi būti labai naivus arba labai mėgstantis riziką.
– Jūsų herojai – naivūs ar mėgsta riziką?
– Taip susiklostė aplinkybės. Jie nėra nei pernelyg drąsūs ar akiplėšiški. Tai žmonės, kurie priėmė neteisingus sprendimus.
Parengė Eimantė Juršėnaitė.
