Kas yra šis veikėjas, ar kažkokia nežemiška sąmonė, ar pasaulio išminčius, ar, paprasčiau kalbant, tiesiog Dievas, apie kurį bus tiek daug kalbama vėliau ir kuris šičia sėdi lyg tarp debesų ir lyg graikų tragedijos choras nusako būsimo kūrinio esmę, taip ir lieka neaišku, tačiau svarbiau, kad šis prologas nubrėžia teminį „Tvano nebus“ orientyrą (karo beprasmiškumas) ir nuo pradžių atskleidžia alegorinį viso filmo pagrindą.
Šie pirmieji epizodai – vieninteliai, kuriuose matome realius karo veiksmus.
Jau kitoje scenoje iš, pavadinkime, dangaus leidžiamės tiesiai į pragarą, į naktyje ir gaisro dūmuose paskendusius daugiabučius, po kuriuos laksto kareiviai, ieško priešų ir juos čia pat sunaikina arba ruošiasi sunaikinti, kaip tą motiną (Viktorija Kuodytė) su vaikais, kuriai pagrindinis veikėjas, pulkininkas (Valentinas Masalskis), lyg kokiai Williamo Styrono garsiojo romano herojei Sofi pateikia ultimatumą, ši jį skausmingai įvykdo, o po kelių sekundžių išgyvena visą savo poelgio siaubą. Šie pirmieji epizodai – vieninteliai, kuriuose matome realius karo veiksmus. Tai, kas bus rodoma vėliau, yra tik išsitęsusi pauzė tarp mūšių.
