Žinia, jog Marse rastas vanduo, filmo viešųjų ryšių specialistams tik dar labiau padėjo įkaitinti auditoriją ir supažindinti su filmo istorija. Matt‘as Damon‘as vaidina astronautą, botaniką Marką Vatnį, kuris su įgula išvyko į raudonąją planetą Marsą tyrinėjimo misijai „Ares III“. Tyrimai ir darbas vyksta kuo puikiausiai, kol įgulos neužklumpa stipri audra ir kapitonė Melisa Lewis, kurią vaidina „Tarp žvaigždžių“ žvaigždė Jessica Chastain, priima sprendimą palikti Marsą ir trauktis. Vykstant evakuacijai Markas atsiskiria ir dingsta, tad kapitonei tenka priimti dar vieną skaudų sprendimą – palikti mirusį komandos draugą ir gelbėtis patiems. Visgi, dėl atsitiktinumo Markas išlieka gyvas ir po truputį suvokia, kokioje situacijoje yra. Markas supranta, kad jeigu jam pavyks susisiekti su NASA, jo gebėjimo misija atkeliaus tik po kelerių metų, o iki tol reikės išgyventi planetoje, kur, anot jo, niekas neauga. Tačiau Markas turi slaptą ginklą – žinias, kurios jam padės išgyventi negyvojoje planetoje.
Kokį paskutinį gerą R. Scott‘o filmą pamenate? Aš pamenu keletą, bet labai senus. Tai „Alien“ ir vienas mano mėgstamiausių mokslinės fantastikos šedevrų „Blade Runner“. Šie filmai nutiesė režisieriaus karjeros kelią. Abu filmai turi du aspektus, kurie kelia juos aukščiau negu daugelį mokslinės fantastikos filmų – nuostabus scenarijus ir nepriekaištingai R. Scott‘o sukurtas filmo pasaulis. Būtent šiuos du aspektus turi ir „Marsietis“.
Linksmas, įtraukiantis, sujaudinantis scenarijus – vienas iš pagrindinių variklių, traukiančių žiūrovą pažinti neįtikėtiną Marko Vatnio istoriją. Filme pateikiama daug mokslinių faktų ir jeigu nesate užkietėjęs kosminių kelionių guru, visa tai gali atrodyti kaip reali kelionės į Marsą simuliacija. Žinoma, realistiškumą kuria dar ir tai, jog knygos autorius yra sistemų inžinierius, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs prie panašių projektų. Scenarijaus autorius Drew Goddard‘as viename iš interviu teigė, kad filmo nebūtų buvę, jeigu ne jo pastangos įtikinti studiją leisti filmą ir kuo labiau atskleisti jo mokslinę pusę, o ne fikcinę. Daug prisidėjo ir NASA, kuri sutiko padėti (žinoma, sutiko, todėl, kad „Marsietis“ – viena mėgstamiausių astronautų knygų) ir konsultuoti R. Scott‘ą bei jo kūrybinę grupę mokslo klausimais.
„Marsietis“ nėra vienas iš tų filmų, kuriame bandoma atskleisti gyvenimo prasmę ar paslėptas visatos atsiradimo priežastis. Tačiau tai nėra ir paprasta kosminė kelionė su erdvėkraipos variklių žaidimu ir ilgu kosminiu miegu. Tai filmas apie žmogaus galimybes išgyventi pasitelkus tai, ką turime geriausio – protą, žinias ir humoro jausmą. Beveik galime pavadinti šį filmą šiuolaikiniu „Robinzonu Kruzu“.
Filmas nuostabus tuo, jog jame gausu ir gero humoro jausmo, ir stiprių graudinančių akimirkų. Na, o norint sukurti tokį balansą, reikalingi įdomūs ir įvairūs personažai. Filmas mums pateikia platų tiek pagrindinių, tiek pašalinių personažų spektrą, kurie užburia savo realumu ir charakteriu. Žinoma, įspūdingiausiai atrodo „Ares III“ įgula – tikrieji astronautai – bebaimiai, nepanikuojantys, o svarbiausiai sugebantys dirbti komandiškai ir be dramų. Tokius personažus mes matėme sukurtus: Jessica‘os Chastain, Michael‘o Peños, Akselio Hennie, Kate Maros ir Sebastiano Stano.
Kalbant apie personažus, kurie pasiliko ant Žemės, reikėtų lenkti galvas prieš Jeff Daniels, kuris visą filmą laikėsi „The Newsroom“ režimo ir šaltu veidu priiminėjo tikrai sunkius sprendimus, kokius ir turėtų priimti tikras NASA direktorius. Ne ką mažiau žavesiu ir rimtumu nusileidžia operacijų direktorius Chiwetel Ejiofor, kuriam užteko talento palenkti mus į savo pusę. Žinoma, didžiausius nuopelnus gauna pagrindinis filmo aktorius M. Damon‘as, nuo paskutinės savo kosminės rolės Christopher‘io Nolan‘o filme „Tarp žvaigždžių“ iš pakvaišusio mokslininko persikėlęs į aštraus proto, užgrūdintą žmogų, kuriam net kritinėmis akimirkomis atsirasdavo jėgų pakelti save nuo dugno ir žiniomis bei sąmoju vėl atsistoti ant kojų.
Jeigu esate vienas iš tų gerbėjų, kurie savo galvoje lygina Nolan‘o „Tarp Žvaigždžių“ ir „Marsietį“, galite baigti ginčą jau dabar, nes tai du skirtingi filmai su skirtingomis idėjomis. „Tarp Žvaigdžių“ – tai filmas apie žmonių ryšį vienas su kitu ir ką tas ryšys gali priversti žmogų padaryti. Na, o „Marsietyje“ neišgirsite vidury mokslu paremto sprendimo įmaišytos meilės teorijos. „Marsietis“ – tai priminimas, kad iškilus problemoms mes jas sprendžiame mokslu pagrįstomis teorijomis ir atkaklumu.
Ir apskritai, mano manymu, didžiausias filmo, kaip meno kūrinio, privalumas – sugebėjimas įkvėpti žmogų siekti tikslo, priversti suvokti, kad svajonės pasiekiamos stipria valia, ir pabudinti iš kasdienės rutinos. Būtent toks filmas, kuris jaunam žmogui leidžia įsivaizduoti, kad filme vaizduojama ateitis yra ranka pasiekiama ir galbūt būtent jis bus tas, kuris žengs pirmąjį žingsnį Marse, yra pats vertingiausias.
R. Scott‘o „Marsietis“ – tai ilgai lauktas režisieriaus prisikėlimas su nuostabiu scenarijumi ir filmo pasauliu. Tai filmas priverčiantis pasijusti gerai. Apibūdinti visą filmą vienu sakiniu galėtų astrofizikas dr. Neil‘as Degrasse Tyson‘as: „Tai filmas, kuriame patiri meilę, pyktį, pavydą, nerimą, išdidumą ir didvyriškumą per mokslo sukurtą lęšį.“