Filmą sukūrė danų režisierius Andreas M. Dalsgaardas, kuris jau ankstesniame filme „Greitėjantys miestai: Bogotos pasikeitimas“ vaizdavo A. Mockaus veiklą. Naujajame filme režisierius seka netradicinę A. Mockaus kandidatūrą į Kolumbijos prezidentus.
Kolumbija – korumpuota ir smurto kupina šalis. Tačiau žmonių gerumu tikintis A. Mockus joje vykdė kūrybingą ir pozityvią rinkiminę kampaniją. „Tik ar vien gerų idėjų ir idealistinio užsidegimo pakanka pakeisti visą politinę kultūrą, kurioje smurtas yra įteisinta kasdienybės dalis?“, – klausiama filmo anonse.
Rašytojas ir TV laidų vedėjas Martynas Starkus gausių savo kelionių metu yra lankęsis ir Kolumbijoje. Dalinamės jo mintimis apie Kolumbiją ir „Gyvenimas yra šventas“ dokumentiką:
„Pasaulyje niekada nebūna absoliučios taikos. Šitoje žemėje žmonės nuolat turi vieni kitus žudyti. Taip tiesiog yra. Vardan idėjos, pinigų, keršto. Todėl tie, kurie tuo metu nesitaško krauju, pripranta gyventi guosdamiesi, kad vienas karas yra kitoje pasaulio pusėje, kitas – kažkur ten, rytuose, trečias... trečias bent už tūkstančio kilometrų. Nesigirdi sprogimų, artimieji nežūva. Ne mano kieme. Duos Dievas – gal iki čia ir neateis. Gal.
Kolumbijoje smurtas – kasdienybės dalis. Bent jau taip buvo pastaruosius penkis dešimtmečius. Sako, kad situacija gerėja. Mačiau Bogotoje, kaip, grasinant peiliu, buvo apiplėšta jaunų hipsterių porelė. Greitai ir profesionaliai.
„Tai pasitaiko, amigo, bet Bogotoje jau daug saugiau, nei buvo ankščiau“, – ramiai į papasakotą įvykį reagavo viešbučio budėtojas, rekomendavęs, tik dėl visa ko, grynai, kad neerzintume likimo, jei atsiras noras išgerti, į barą vykti taksi. Net jei tas baras yra kitoje gatvės pusėje ir nuo mano viešbučio durų matosi jo darbo laikas.
Kalbama, kad prie gerų permainų Bogotoje, taip pat ir visoje šalyje, stipriai prisidėjo Antanas Mockus. Buvęs Kolumbijos sostinės meras išgarsėjo savotiškai, girdėjot apie tai? Ne? Jis tiesiog ėmė ir atkišo nuogą užpakalį auditorijoje buvusiems agresyviai nusiteikusiems studentams. Stipru. Tačiau tai – tik epizodas, detalė. Ši unikali asmenybė didžiausius darbus nuveikė vis tik savo galva, o ne sėdimąja.
Mockus – kitoks politikas. Lyg iš komiksų, su ta savo hemingvėjiška barzdele ir akiniais atrodantis ir besielgiantis truputį nerimtai, gal net naiviai. Pagalvokit, jis kvietė pieštuku kovoti prieš ginklą! Panašu, kad tuomet, žaliųjų judėjimo lyderis dar ir pats tikėjo Kalėdų seneliu. Suaugęs žmogus. Tačiau jo nuoširdumas paperka. Žmonės juo tiki, viliasi, kad bus geriau, kad bus šviesu. Amžina kova tarp gėrio ir blogio.
Jis tiesiog ėmė ir atkišo nuogą užpakalį auditorijoje buvusiems agresyviai nusiteikusiems studentams. Stipru. Tačiau tai – tik epizodas, detalė. Ši unikali asmenybė didžiausius darbus nuveikė vis tik savo galva, o ne sėdimąja.
Dokumentiniame filme, kuris buvo kurtas keturis metus, nuo vienų prezidento rinkimų iki kitų, mes įvykius, tiksliau jų mažas nuotrupas stebime jaunos savanorės akimis. Jaunatvišku idealizmu trykštanti mergina atsiduria ten, kur daug rinkiminėms kampanijoms būdingo purvo, sąmokslo teorijų, skleidžiamo melo, simbolių žaidimo, nenugalimų gandų ir neteisybės. Realiame gyvenime gėris laimi retai. Tačiau ir čia pasitaiko, kad vakarykščiai priešai randa vieną kalbą. Tiesa, dažniausiai tik tuomet, kai atsiranda kitas, stiprus bendras priešas.
Gražiausias epizodas filme – Antanas su mama kalba telefonu lietuviškai.“
