Olandų režisierius Olivieris van der Zee'as, įkvėptas šios unikalios šventės ir jų dalyvių istorijų, sukūrė dokumentinį filmą „Bėgimas su buliais Pamplonoje 3D“ („Encierro, Bull Running in Pamplona 3D“, 2013). Šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ filmas bus rodomas dokumentinių filmų programoje „Adrenalinas“.
Plačiau apie filmą – azartą pavojingoms ir sudėtingoms kelionėms jaučiantis ir jam paklūstantis žurnalistas, TV laidų žiūrovų bei jo knygų skaitytojų bendrakeleivis Martynas Starkus.
„Aš jau niekada nebūsiu mėgstamiausių PETA aktyvistų renkamame žmonių sąraše. Jei toks iš vis yra sudaromas. Tiesa, greičiausiai jame niekada ir nebuvau. O jei netyčia ir atsidūriau, tai po to, kai savo kelionių filmuose parodėm jūrų kiaulytės kepimo subtilybes Peru ir kobros paskutines gyvenimo akimirkas, prieš jos organams patenkant į mūsų skrandžius Vietname – niekada nebegrįšiu.
Taip, man gaila skriaudžiamų gyvūnų. Todėl filmas apie Lesę man iki šiol atrodo labiau ašaringas, nei Titanikas. Tačiau kai kurios tradicijos, kurių didysis finalas yra gyvūnų mirtys, yra tik labai maža ir ne labiausiai antihumaniška žudančio pasaulio dalis. Jei apie mirtį iš viso yra teisinga taip kalbėti.
„Geriausias bėgimas su buliais būna tada, kai jam pasibaigus, gali vakarieniauti su savo draugais.“
Filmas „Bėgantys su buliais“ visų pirma paneigia paplitusį stereotipą apie sangrijos prisirijusius ir buliams po kojomis griūnančius didelio bernvakario dalyvius. Taip, yra ir tokių. Tačiau juk ir į futbolo stadioną būna patenka dažniau spardžiusių žmones, o ne kamuolį.
Šiame nepaprastai estetiškame, fantastiškai nufilmuotame ir nuostabios muzikos lydinčiame pasakojime apie Pamplonos tradiciją į mus žiūri suaugę vyrai. Jie kalba apie baimę, aistrą, skausmą, euforiją. Apie šventės laukimą, stebuklingas, su niekuo nesulyginamas vos kelias sekundes, kuomet pavyksta išsiveržti iš minios chaoso ir atsidurti buliaus priešakyje. Apie akimirkas, kai patenki į tam tikrą, asmeninį koliziejų po dideliu gaubtu ir lieki ten tik su laukine, tave besivejančia milžiniška jėga.
Šiame filme yra mirtis. Žmonių. Gyvūnų. Ir jame nesurasi kaltų. Tokių nėra, jų niekas neieško. Tai gyvenimas. Toks, kokį pasirenki pats.
Tie, kas yra žvelgę mirčiai į akis, kaip niekas kitas jaučia gyvenimo skonį. Apie tai ir yra ši nuostabi istorija. Apie gyvenimą: „Geriausias bėgimas su buliais būna tada, kai jam pasibaigus, gali vakarieniauti su savo draugais.“
