– Iš kur tu? – klausia pirmojo lenkiško sekso vadovėlio autorė.
– Kaip tai iš kur? – klausia jos rimtas viršininkas.
– Iš kur tu čia? – griežtai pakartoja ji.
– Iš Varšuvos aš, – pralemena viršininkas.
– Ne iš Varšuvos tu, o iš vaginos... Ir tu ne kopūstuose gimęs, – durdama pirštu į viršininko pavaduotoją rėžia Michalina Wislocka.
Režisierės Marios Sadowskos biografinė drama „Meilės menas“ – vienas žiūrimiausių šių metų filmų Lenkijoje. Ir tai neturėtų stebinti, nes filme atskleidžiama ne tik seksologės, daktarės Michalinos Wislockos biografija, bet ir komunizmo šešėlyje gyvavęs uždraustų temų pasaulis.
Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo. Nebuvo jo ir Rytų bloko valstybėse. O vis dėlto, kaip pasakytų Galileo Galilei'us, jis buvo. Tik apie jį, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas, reikėjo tylėti.
1978 metais Lenkijoje pagaliau pasirodė pirmoji seksualiniam gyvenimui skirta knyga „Meilės menas“, kuri išsyk tapo bestseleriu. Oficialiai šalyje cirkuliavo net 7 milijonai knygos kopijų. Dar bent pusė tiek buvo platinama nelegaliai.
Nuo šios knygos pasirodymo lenkai pirmą kartą pradėjo drąsiau kalbėti ne tik apie seksualinio gyvenimo malonumus, bet ir konkrečius pavojus.
Nuo šios knygos pasirodymo lenkai pirmą kartą pradėjo drąsiau kalbėti ne tik apie seksualinio gyvenimo malonumus, bet ir konkrečius pavojus.
M.Wislockai rūpėjo ne tik moterų išlaisvinimas iš „vedybinio gyvenimo pareigos“, supažindinimas su malonumu, kontracepcija, bet ir vaisingumo problemų gydymas. Sekso, biologijos ir erotikos išlaisvinimas iš vulgaraus kikenimo bei skausmingų paslapčių lauko.
Filmo draminis siužetas, kuriame atskleidžiamas M.Wislockos asmeninis gyvenimas ir jo peripetijos, žengia kartu su viešąja diskusija 8-ojo dešimtmečio Lenkijoje, sunkiai įsileidusia seksualumo temą.
Iki šiol konservatyvumu ir katalikišku dogmatiškumu pasižyminti Lenkijos visuomenė tuomet patyrė vieną pirmųjų lūžių. Seksas buvo atrastas ne kaip vieša paslaptis apie kurią gėdingai tylima, bet kaip vienas iš svarbiausių žmogiškosios būties elementų, lemiantis mėgavimąsi gyvenimu.
„Meilės meno“ kontekste slypi ne tik moters seksualumo, bet ir aktyvaus veikimo visuomenėje, nuomonės formavimo galios išlaisvinimas. M.Wislockai tenka susidurti su komunistinio biurokratinio aparato, užsėsto išskirtinai konservatyvių vyrų, pasipriešinimu.
Tai ir savotiškas feminizmo judėjimo lūžis. Komunistinis blokas deklaruodavo lygiateisiškumo principus, tačiau tikrovėje moterys sulaukdavo nemažai diskriminacijos ir joms vis dar buvo primetami tie socialiniai vaidmenys, kurių buvo tikimasi.
M.Wislockos kova dėl knygos išleidimo yra kova ir su šiais stereotipais, kova su patriarchaliniu komunistinio bloko pagrindu, o kartu su vis dar visuomenėje labai įtakinga ir dogmatiška Bažnyčia.
M.Wislockos kova dėl knygos išleidimo yra kova ir su šiais stereotipais, kova su patriarchaliniu komunistinio bloko pagrindu, o kartu su vis dar visuomenėje labai įtakinga ir dogmatiška Bažnyčia.
„Meilės menas“ balansuoja tarp komedijos, dramos ir biografinio filmo elementų, atskleisdamas tiek M.Wislockos asmenybę ir jos veiklos motyvus, tiek parodydamas mąstymo lūžį, kuris prisidėjo prie liberalesnės ir mažiau užgniaužtos visuomenės atsiradimo Lenkijoje.
Tai filmas apie moters išsilaisvinimą ir M.Wislockos lyderystę šiame procese 8-ojo dešimtmečio Lenkijoje. Tuo pat metu – apie asmeninę vienos moters dramą istorinėje perspektyvoje.
Tai – labai svarbi tema ir Lietuvai, praėjusiai labai panašų viešos paslapties ir sekso nebūties kelią bei vis dar vengiančiai racionalaus seksualumo, lytinio švietimo temų viešojoje erdvėje.
