„Santuoka – irgi atsitiktinė sėkmė“, – sako režisierius Emmanuelis Mouret, duodamas interviu Paryžiuje.
– Norėčiau jūsų paklausti apie filmo „Meilės reikalai“ heroję – Luizą (aktorė Émilie Dequenne). Ji ne tik sužavėjo – ji tarsi atrakino filmą. Tik svarsčiau, ar jos poelgiai buvo iš anksto numatyti scenarijuje, ar gimė kūrybos procese?
– Luizos personažas atsirado mano vaizduotėje ir nuo pat pradžių scenarijuje užėmė svarbią vietą. Labiausiai Luiza man patinka tuo, kad ji – aukščiau už melą. Filmui šis personažas suteikia gylio ir realybės pojūtį. Nors pasirodo tik filmo pabaigoje, Luiza man yra vienas svarbiausių filmo personažų.
– Dar vienas svarbus filmo veikėjas yra atsitiktinumas. Ką jis jums reiškia? Ar atsitiktinumas yra tai, kas mums nulemta, fatališka ir neišvengiama?
– Esate skaičiusi prancūzų rašytojo Deniso Diderot knygą „Žakas fatalistas“? Mane ši istorija įkvėpė sukurti filmą „Mademoiselle de Joncquières“. Atsitiktinumas yra tam tikra filosofija. Kai galvojame apie atsitiktinumą ar sėkmę, dažnai pastebime, kad tai, ką personažai gauna, kas jiems nutinka, nebūtinai yra tai, ko jie nusipelnė. Neegzistuoja absoliutus dėsnis, kuris tai paaiškintų, taigi, santuoka – irgi atsitiktinė sėkmė. Arba ne.
– Jūsų filmo veikėja Sandra savo likimą irgi paveda atsitiktinumui: jei vyras, kuris jai patinka, atsilieps po trijų telefono skambučių, ji liks su juo, jei po keturių – ne. Tuo tarpu Maksimas kitame laido gale, nenorėdamas pasirodyti pernelyg impulsyvus, atsiliepia po ketvirtojo, nors, jausmas, kurį išgyvena, abiem yra svarbus. Ir vėl – naudojatės atsitiktinumu tarsi filosofiniu impulsu?
– Jūsų klausime glūdi atsakymas. Mane, kaip ir daugelį, įkvėpė šis sėkmės aspektas, ypač, kai jis plėtojamas jausmų ir aistrų istorijose. Tai, kad paliekame vietos sėkmei ir atsitiktinumui, mus sulaiko nuo impulsyvaus vertinimo ir kritikos.
– Arba – nuo būtinybės prisiimti atsakomybę...
– Nemanau... Turėtume įžvelgti filmo personažų skirtybes. Jie tarsi ir labai atsakingi, bet kartu patiria įtampą, nes jų norai, aistros ir troškimai ne tik susikerta, bet ir išsiskiria. Jie nėra nusiteikę planuoti įvykių, tikisi, laukia jausmų ir aistros, bet tuo pat metu nori būti atsakingi, sąmoningi ir trokšta pritapti bendruomenėje, aplinkoje, kurioje gyvena. Mane labiausiai ir domina šis susidūrimas.
– Tas susidūrimas, konfrontacija, žinoma, užfiksuoti dialoguose. Ar rašydamas juos, įsivaizdavote save personažų kailyje?
– Be abejo! Ir tai, mano manymu, yra vienas gražiausių kino aspektų. Dialogai – tai vieta, kur gali susidurti su pagrindinėmis idėjomis, nesiekdamas visko apibendrinti. Kinas yra erdvė, kurioje galima dvejoti, reflektuoti, klausti, neteisti ir nekritikuoti. Kinas, kitaip nei televizija ir radijas, nesako, ką reikia daryti, jis kviečia mąstyti.
– Kaip jums pavyko rasti aukso vidurį tarp vizualinės ir verbalinės filmo raiškos? Ar kurdamas filmą daug galvojote apie kinematografijos reikšmę?
– Kaip gerai, kad šito paklausėte, nes man tai – labai svarbu. Paprastai filmuoti veiksmo scenas yra daug lengviau nei filmuoti dialogus. Filmo dialogai atspindi veiksmą, todėl režisierius jiems stengiasi suteikti daugiau erdvės, naudoti ilgus kadrus. Žiūrovai greičiau pagauna garsą nei vaizdą, užtat ilguose kadruose jiems leidžiu paieškoti emocijų. Neabejoju, kad tikroji kino erdvė atsiveria vaizduotėje, mes ten ir kviečiame žiūrovą, pasiūlydami jam du planus – tai, kas parodoma ekrane ir tai, kas paliekama vaizduotei. Filmuodamas dialogus tarsi žaidžiu tose dviejose erdvėse, įtraukdamas ir žiūrovų poreikį pasitvirtinti savo mintis. Ir tada, kai herojaus veidas tampa ekranu, viską galima perskaityti.
– Ar aktoriams būtina perprasti jūsų intencijas, ar jūs jiems aiškinate savo sumanymus?
– Aš nereikalauju, kad aktoriai perprastų savo personažus, nesigilinu drauge su jais į personažo psichologiją. Aš apskritai nemėgstu psichologijos kine, man atrodo, jog baigtinės mintys užrakina aktoriaus mąstymą. Atradimai juk vyksta konfliktuose ir priešpriešose. Vienintelės nuorodos, kurias mėginu pateikti aktoriams, yra ritmo ir erdvės nuorodos.
– Ar prieš prasidedant filmavimui, jau žinojote, kokią muziką ir kokioje scenoje naudosite, ar muzika atsirado vėliau?
– Nemėgstu tylos filmavimo aikštelėje, todėl filmuojant skamba muzika, ji kuria atmosferą, padeda aktoriams pajusti sceną, atskleisti personažus, perteikia jausmų detales. Ji tarsi įgarsina filmą, rinkti ją filmui – tikras malonumas.
– Kas įkvėpė jus sukurti tokią nuostabią, sluoksniuotą filmo struktūrą?
– Ir vėl – įkvėpimo sėmiausi iš Deniso Diderot romano „Žakas fatalistas“. Mane įkvėpė formos laisvė, istorija. Rašydamas skirtingas siužeto linijas mąsčiau, kad kinas, jei lyginsime jį su televizijos serialais, turi specifinę struktūrą. Į šį filmą norėjau sudėti ypatingą pasakojimą, šmaikštų naratyvą ir istorijas, įstrigusias erdvėje tarp pradžios ir pabaigos.
