Pasak festivalio programos sudarytojos S.Lingevičiūtės, Takeshi Kitano yra Japonijos Francis Fordas Coppola, o jo „Įniršio“ trilogija nė kuo nenusileidžia „Krikštatėviui“. Tai be galo kokybiškas kinas, net ir smurtas stilingas kaip mašinos, interjerai, kostiumai ar maisto patiekimas.
Kiek kitokios nuomonės apie jakudzas ir artistišką jų prigimtį yra režisierius Ignas Jonynas. Dalinamės jo komentaru apie naujausią Takeshi Kitano darbą.
„Nulinių pradžioje teko keletą mėnesių padirbėti nedideliame Tokijo teatre. Gyvenau kukliai Tokijo priemestyje Ikebukure ir spėdavau praalkti, kol iš centro, keisdamas traukinius, parsibelsdavau namo. Turėjau mėgstamą sušių barą prie pat metro stoties ir pirma, ką padarydavau išlipęs iš traukinio, nupėdindavau ten.
Vieną vakarą užėjau į vidų galvoje jau sukdamas mėgstamiausių sušių lėkštutes ir linksmai pasilabinau su pažįstamu sušių meistru. Bet vietoj įprastai besišypsančio veido pamačiau įtampos perkreiptą išraišką. Tiesą sakant, visi tuo metu buvę bare buvo tarsi stabo ištikti. Tik vienas vyras garsiai rėkavo ir mėtė sušių lėkštutes ant žemės, reikšdamas didį nepasitenkinimą.
Atrodė visa tai ne baugiai, bet komiškai, nes vyro rodomas pyktis priminė Klojimo teatro vaidybą. Jis impulsyviai mostagavo rankomis, visaip kraipė veido raumenis ir garsiai šūkaliojo. Pastebėjau, kad ant kairės jo rankos trūksta dalies mažojo piršto, o iš po rankovių ir kaklo kyšo marga tatuiruotė. Jakudza! Nieko ypatingo neįvyko, vyras baigė Benny Hillo vertą šou, neišlupęs niekam akies, nesulaužęs ir nenupjovęs galūnių ir nepaleidęs kulkos niekam į smilkinius. Negana to, dar ir susimokėjo išeidamas.
Taigi, kai žiūrėsite Takeshi Kitano „Įniršio pabaigą“ ir abejosite kai kurių mafiozų vaidybos įtikinamumu, žinokite, kad tikrieji jakudzos elgiasi panašiai. Jiems būdingas artistiškas perspaudimas. Na, ir šiaip filmas primena įvykį sušių bare – turėtų būti baugu, bet iš tikrųjų labiau juokinga. Beje, pats Beatas Takeshi tradiciškai išlaiko šaltą veidą ir yra vienas įtikinamiausių filmo herojų. Istorija filme sukasi apie tai, kad mafiozai nebesilaiko senųjų jakudzų tradicijų ir išdavinėja vienas kitą. Šaudymai filme prasidės tik po geros valandos žiūrėjimo ir čia nebebus tokių rytietiškų žiaurybių kaip prasiėjimas stomatologo grąžtu per niekšo veidą ar gausybė savanoriškų mažojo piršto pjaustymų, kurių buvo apstu 2010 m. susuktoje „Įniršio pabaigos“ priešistorėje „Įniršis“ („Outrage“, 2010). Tiesa, čia, kaip ir pirmtake, bus daug gražių kadrų su rytietiškais prieskoniais, o estetika šokinės nuo Antono Corbijno iki Quentino Tarantino.
1990-ųjų viduryje Takeshi Kitano buvo papuolęs į motociklo avariją, po kurios paniro į dailės studijas. Tai, matyt, padarė nemažą įtaką ir jo filmavimo manierai. Taigi, tie, kurie mėgsta Kitano kiną, liks beveik patenkinti, o tie, kurie ieško logikos visame, ką mato ekrane, geriau tegu jos paieško kitų kino meistrų kūryboje.“
Plačiau apie filmą ir jo seansus galima sužinoti paspaudus čia, o visa 2018 m. „Kino pavasario“ filmų programa yra čia.