Tikra istorija paremtas filmas turėtų įkvėpti keisti ir keistis, jei ne viena bėda – jį sukūrė Davidas O.Russellas.
Yra režisierių, kurių braižas norom nenorom tampa epitetu. Kartais teigiamu – taip kalbama apie Michaelį Hanekę, Davidą Lynchą, Quentino Tarantino ir juos cituojančius filmus. Kartais prastesniu – to sulaukė Tomas Hooperis, kurio „Karaliaus kalba“, nepaisant gausybės apdovanojimų, tapo nuobodžios šiuolaikinės klasikos sinonimu. Galbūt vieną dieną „Džojos“, „Amerikietiškos aferos“ ir „Optimisto istorijos“ režisieriaus pavardei taip pat bus lemta gauti tokį įvertinimą – peržiūrėję dramaturgiškai nevientisą ir „plokščių“ charakterių pilną filmą žmonės drąsiai jį tituluos „raselišku“.
Galbūt vieną dieną „Džojos“ režisieriaus pavardei taip pat bus lemta gauti tokį įvertinimą – peržiūrėję dramaturgiškai nevientisą ir „plokščių“ charakterių pilną filmą žmonės drąsiai jį tituluos „raselišku“.
„Džoja“ prasideda scena iš muilo operos, kurioje dirbtinai liejasi amžina meilė ir dar amžinesnės intrigos. Šį serialą daugelį metų aistringai žiūri Džojos motina Terry – anksčiau pramoga buvusi telenovelė tapo viso etato darbu po skyrybų su Džojos tėvu.
Džojos (akt. Jennifer Lawrence) gyvenimas taip pat primena melodramą – daug tikslų ir idėjų turėjusi mergaitė metė galimybę įgyti išsilavinimą, nes tuo metu skyrėsi jos tėvai. Dabar ji dirba nuobodų darbą, dorojasi su skolomis, į televizorių akis įsmeigusia motina, rūsyje tebegyvenančiu savo buvusiu vyru ir dviem vaikais (kurių vieną tikriausiai myli labiau, nes dėmesį rodo tik mergaitei). Pro duris įsiveržęs tėvas, nusprendęs taip pat apsigyventi po vienu stogu, tik dar labiau sutrikdo ir taip sujauktą Džojos kasdienybę.
Tačiau tai, kad sudėtinga Džojos gyvenimo istorija primena melodramą, nėra problema. Problema atsiranda supratus, jog pasenusią telenovelę primena pati filmo režisūra.
„Džojoje“ netrūksta melodramoms būdingų šabloniškų personažų: apatiška motina, nerūpestingas ir pietietiška aistra pulsuojantis buvęs vyras, atlapaširdė draugė, švelni ir supratinga močiutė, intrigas rezganti netikra sesuo, emocingas tėvas ir pagiežinga jo naujoji mergina.
Personažų charakteriai neplėtojami – jie yra. Yra neveikiami dramaturginių lūžių, laiko ir besikeičiančių aplinkybių. Kartais, žinoma, įvyksta transformacija, bet, kaip ir būdinga melodramoms, ji tokia pat trafaretiška, staigi, absoliuti. Baimę keičia meilė, priešiškumą – rūpestis. Režisieriui mostelėjus burtų lazdele senojo charakterio kaip nebūta. Prieš jus – naujas žmogus.
Tiesa, net D.O.Russellas nedrįstų protagonisto linijos kurti taip, kaip kuria antraplanius personažus, todėl apie Džojos išradėjos prigimtį pradedama kalbėti jau pačioje filmo pradžioje.
Švelnus močiutės balsas pasakoja Džojos istoriją ir jos jau vaikystėje atsiradusią aistrą kurti. Vėliau jau suaugusią Džoją ima kamuoti sapnai, kuriuose ji sau priekaištauja dėl pasirinkto kelio; moteris susapnuoja savo vilčių ir svajonių laidotuves. Režisierius nekuria psichologinio portreto. D.O.Russellas renkasi iliustratyvumą, dar vieną melodramoms būdingą bruožą, reikalingą tolesnei dramaturginei plėtotei.
Galiausiai įvyksta virsmas. Dėl sunkiai suprantamos priežasties Džoja, sudužus taurėms, šukes ne surenka, o plikomis rankomis semia ir gniaužia skuduru; taip, žinoma, susipjaustydama rankas. Tačiau tikriausiai nereiktų kreipti dėmesio į aplinkybes, jei į galvą šauna puiki idėja. Grįžusi namo Džoja sumano sukurti modernią šluostę, pakeisiančią tūkstančių moterų kasdienybę. Tarp jų – ir savo pačios.
Tačiau D.O.Russellui ši mintis atrodo arti genialumo – arčiau, nei išties yra. Džojos idėjos gimimą jis vaizduoja su tokia patetika, jog scena priartėja prie „Nuostabaus proto“ kodų išaiškinimo ar Jameso Marsho filmo „Visko teorija“ apie Steweną Hawkingą. Kad ir kokia įgalinanti bebūtų Džojos istorija, šluotai iki visatos paslapčių išgliaudymo dar toli, o filmą lydintis emocinis perspaudimas tik trukdo susitapatinti su įkvepiančia Džojos figūra.
Niekas neabejoja tikrosios Džojos Mangano pergale, tačiau filmo Džoja pralaimi nelygioje kovoje su D.O.Russello aistra supaprastinti, nedetalizuoti, sutirštinti.
Tikriausiai apmaudžiausia, jog išties įdomi istorija čia supaprastinama iki kelių tezių ir efektingo montažo.
Niekas neabejoja tikrosios Džojos Mangano pergale, tačiau filmo Džoja pralaimi nelygioje kovoje su D.O.Russello aistra supaprastinti, nedetalizuoti, sutirštinti. Tai puikiai įrodo Džojos triumfo scena – vonioje nusirėžusi plaukus ji užtikrintai žengia gatve. Vaizdas, žinoma, sulėtintas. Iš dangaus greit ims kristi putoplastinis sniegas.
Priešingai nei 10-iai „Oskarų“ nominuota D.O.Russello „Amerikietiška afera“ ir 8-iems nominuota „Optimisto istorija“, „Džoja“ šiųmetiniuose apdovanojimuose pelnė tik vieną nominaciją – už geriausią aktorę (J.Lawrence savo pirmąjį „Oskarą“ pelnė už „Optimisto istoriją“).
Tačiau tikėtis, jog D.O.Russello filmai keisis, tikriausiai naivu – šiuolaikinei televizijai modernėjant ir užimant vis daugiau žiūrovų dėmesio, senamadiškame ir lėtai besikeičiančiame Holivude atsiveria puiki niša standartinėms „raseliškoms“ melodramoms, kaskart vis panašesnėms į režisieriaus parodijuotą telenovelę, kurią kelis dešimtmečius žiūrėjo Džojos motina.
