Kai kuriose jų – pačios A.Maknytės palikti „inkliuzai“. Kaip teigia menininkė, „kai baigdavau žiūrėti išsinuomotą filmą, užrašydavau likusiame tuščiame juostos gale bet ką, ką tuo metu realiu laiku rodė kabelinė televizija. (...) O tų kasečių pabaigų inkliuzų žiūrovai buvo visiškai atsitiktiniai kasečių nuomotojai, kurie dėl neaiškių priežasčių, baigę žiūrėti filmus, nenuspausdavo „Stop“ mygtuko“.
Dar vienas iš A.Maknytės VHS juostų vartojimo būdų pavyzdžių – 2003 m. kūrinys „Įrašas“, tuo metu populiarios televizijos laidos „SMS pramogos“ archyvas. Šis A.Maknytės filmas – gyvai transliuoti „chatai“, „online pasimatymai“, atskleidžia populiarias netolimos praeities komunikacijos formas. Daugiau nei valandos trukmės kūrinį galima pamatyti medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ vystomoje virtualioje platformoje Sinemateka.lt.
Žemiau publikuojamas kino prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės susirašinėjimas su A.Maknyte apie įvairias stebėjimo ir archyvavimo praktikas, išplėstines kino formas, kūrybinius procesus (be deadlaino) ir pažinimo džiaugsmą.
Labas, Aurelija,
perskaičiusi internete rastus interviu su tavimi, supratau, kad kiekvienas interviuotojas ateina pasiruošęs ir dažnai kažką pacituoja iš ankstesnių interviu – tavo atsakymą, perfrazuotą klausimą, atsakymo interpretaciją ir iš jos kylantį naują klausimą. Tokį nepertraukiamą skirtingu metu darytų interviu skaitymą derinau su tavo darbų peržiūra, tad galiausiai tas klausimų–atsakymų–vaizdų mišinys man tapo dar vienu kūriniu, kurį natūraliai norisi pratęsti, tuo pat metu ekrane atvėrus keturis skirtingus langus su tavo pokalbiais ir darbais. Jei sutinki, siūlau interviu pratęsti susirašinėjimo forma. Gal koks atsakymas gims videokūrinio pavidalu?
Sveika, Dagne,
pati labai mėgstu vienu metu daryti daug skirtingų darbų, o tavo atverti keturi langai skamba taip intriguojančiai, kad jau panorau pamatyti visa tai dar intensyviau – vienu metu rodančius ir kalbančius keturis ekranus. Toks audiovizualinis choras! Čia atsiminiau ir savo pirmą viešai rodytą videodarbą – tai buvo keturi televizoriai, rodantys vieną fikcinę istoriją – mano autobiografiją (videoinstaliacija „AB (autobiografija)“, 2000. ŠMC, „Paralelinės progresijos“). Tuomet naudojau iš TV laidų ir filmų įrašytus gabaliukus ir, pamenu, buvo įdomu ir smagu konstruoti viešinimui skirtą istoriją apie save. Sakiau: „Mano biografija – ką noriu, tą darau.“ Atsakymas videokūrinio forma – skamba labai intriguojančiai, einu brandinti.
– Kadangi kalbamės virtualiai, trumpai apie mane. Baigiau psichologijos bakalauro studijas, buvau viena iš žurnalo „Pravda“ kūrėjų, „Pravda viena minutė“ festivalio organizatorių, vėliau dirbau keistuose TV projektuose redaktore, daug metų – žurnaliste labai skirtinguose leidiniuose, pavyzdžiui, paauglėms skirtame žurnale „Luka“, taip pat „Istorijos“. Jau 12 metų prodiusuoju filmus, o pastaraisiais metais mane vis labiau traukia išplėstinės kino formos, menininkų darbai videomeno formatu. Taip atsidūriau šiame projekte. Kaip norinti pažinti stebėtoja, ne ekspertė. Todėl interviu klausimus daugiau diktuoja naivus smalsumas bei noras pažinti.
– Labai gražiai skamba – norintis pažinti stebėtojas. Stebėti – manau, pats smagiausias užsiėmimas. O tokios skirtingos patirtys neišvengiamai praturtina. Pati beveik visą savo sąmoningą gyvenimą vis kažką dėstau įvairiose mokymo įstaigose, bet esu dirbusi ir paprastesnių dalykų. Stovėjau prie kasos aparato rėminimo firmos salone, dirbau reklamos agentūroje ir nedaug trūko, kad būčiau įsidarbinusi žirgų prižiūrėtoja Vokietijoje. Kai prisimenu tuos dalykus, atrodo, kad tai buvo kažkas kitas, kad ne su manimi visa tai vyko. Galbūt kiekviena patirtis paverčia mus vis kažkuo kitu?
– Videomeno pradžia kone sutampa su tavo gimimo data. „Meno avilio“ projekte vienu pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje įvardijame Henriko Gulbino kūrinio „Nesugalvoti dalykai“ ekspoziciją parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje (1988). Kaip suprantu, kai pradėjai studijuot VDA, tai buvo tik pati Fotografijos ir videomeno katedros veiklos pradžia. Kaip tu atradai šią mediją? Kuo ji tave patraukė? Tavo vaikystės pasakojimai leidžia fantazuoti, kad laisvai galėjai patraukti į, tarkime, archeologiją?
– Archeologija domino, bet gyva gamta – gerokai labiau. Laisvai galėjau patraukti į biologiją, ką beveik ir buvau padariusi. Bet tuo metu pajutau, kad mokslas pernelyg įrėmintas, pernelyg tikslus, ėmiau manyti, kad man trūks galimybės improvizuoti (nelabai man šis žodis patinka, paieškočiau geresnio atitikmens). Mokslo eksperimentas yra kas kita nei eksperimentas kūrybos lauke. Pernelyg aiškūs tikslai moksle irgi neįkvėpė tapti biologe. Rimtas mokslas turi turėti gana konkrečius tikslus, o mane, panašu, iki šiol traukia kūryba kaip veikla, kuri neįpareigoja tarnauti tikslo pasiekimui. Neįpareigoja susikurti tikslų ir jų siekti.
Minėjai, kad tave traukia išplėstinės kino formos. Manau, jos gal todėl ir traukia, kad tokiame kine gali atsiverti nepaprastai įdomūs labirintai kūrybiniams eksperimentams. Tokiame lauke galima turėti daug tikslų arba neturėti jokio. Galima veikti siekiant tikslo, galima veikti tiesiog ieškant tikslo. Galbūt todėl ir atsiradau VDA – ten tikėjausi rasti kažką labai įdomaus ir autentiško. Ir gerai, kad katedra tuomet tik kūrėsi – esu iš antros laidos.
Programa tuomet tik formavosi, viskas buvo neapibrėžta ir niekas nevartojo tokių terminų kaip „studijų kokybė“ ar „surinkęs būtiną kreditų kiekį, studentas įgis xxx įgūdžių ir gebės atlikti xxx funkcijas“. Dabar studentas žino tikslius programos reikalavimus ir vis tiksliau reikalauja iš dėstytojo nenukrypti nuo temos (net jei tas nukrypimas susijęs su dėstoma tema).
Dabar, kai daugelį metų dėstau dalykus, kokie buvo kažkada dėstomi ir man, matau ir to laiko, kai buvau studentė, problemas, taip pat savo, kaip dabarties dėstytojos, problemas. Grįžtant prie savo studijavimo laikų temos, juokingiausia yra prisiminti, kaip žiauriai bijojau videokameros ir nuolat rasdavau priežasčių nepaimti kameros ir nepafilmuoti. Tas pirmas savarankiško filmavimo kartas buvo toks gąsdinantis...
Su fotografija buvau susijusi nuo dešimties metų, fotoaparatas man buvo toks, atrodytų, paprastas daikčiukas ir patirčių dokumentavimo įrankis. O va judantis vaizdas atrodė tokia bauginanti paslaptis, kad iki šiol pamenu, kaip pirmą kartą imu tą didelę VHS kamerą, nešuosi ją, žiūriu į pasaulį pro vaizdo ieškiklį... Ir tai nėra tiesiog stačiakampio paveiksliuko padarymas, – tai kažkoks pasakiškas santykio su laiku kūrimas... Filmuoji ir tarsi turi planuoti ateitį, sukurti kažkokį paralelinį laiką... Ypač jaudinantis momentas, kurio paslaptis man – nelyg kokia tikėjimo paslaptis tikinčiajam. Beje, labai greitai ta baimė virto tokia manija, kad kiek tik galėjau, kamerą visur nešiojausi ir studijų metu net sugebėdavau užknisti įkyrumu savo kursiokus (į „YouTube“ esu įdėjusi su tuo susijusių gabaliukų – surasiu, atsiųsiu).
– Skaitydama pokalbius su tavimi, užsirašydavau labiausiai patraukusius žodžius – „persekiojimas“, „bebras“, „nevaldoma kamera“, „meno vartotoja“... Jie tokie veržlūs, gal net kiek agresyvūs. Bet žiūrėdama tavo darbus, ypač tuos, kuriuose derini įvairią archyvinę medžiagą, manyje kyla visai kitokios jausminės asociacijos. Juose labai daug lyrikos, nostalgijos, kantraus smalsaus stebėjimo, sakyčiau, netgi švelnumo. Žinoma, žiūrint iš šios dienos perspektyvos, galėtume viską įvilkti į ironijos marškinėlius ir smagiai pasijuokti, bet, žiūrint tavo darbus, kaip bebūtų keista, ši medžiaga niekaip neprovokuoja juoktis. Kas tave domina praeityje, už ko užsikabini, kokios tai temos, asociacijos?
– Kažkada mane nepaprastai nustebino vienos paprastos diskusijos rezultatai. Per fotografijos pamokas Antano Vienožinskio dailės mokykloje su moksleiviais kalbėjomės apie laiką, apie tai, kaip kiekvienas jį jaučia, kaip supranta. Natūraliai priėjome prie išvados, kad praeitį dažniausiai įsivaizduojame kaip kažką, kas jau praėjo, ko jau nebematome, tarsi tai būtų mums už nugaros. O ateitis – tai, ką matome priešais save. Sakome – žvelgiame į ateitį. Ir štai vienas iš dešimties su didele nuostaba pareiškė, kad visa tai – nesąmonė. Nes praeitis yra priešais mus. Nes ją galime prisiminti, ji yra tai, ką jau pamatėme. O štai ateitis gali būti tik tai, kas už nugaros. Nes mes jos matyti negalime.
Bet koks archyvas man – turbūt kaip vaikui smėlio dėžė.
Vėliau tą pačią diskusiją išsukau ir kitose grupėse, klausinėjau ir kitų žmonių: ar ateitis yra už nugaros, ar prieš akis? Rezultatas – maždaug dešimt procentų žmonių supranta ateitį esant už nugaros. Dabar įsivaizduoju, kad tokia ateitis tarsi sėlina už nugaros. Kad spėtų laiku ir nuolatos įvykti. Nuostabi patirtis, kurią kartais prisimenu.
Kas vis dėlto man yra praeitis? Tai kažkokia didelė koncentracija medžiagos, kurią galima atrasti, perkurti, interpretuoti, permąstyti, išgyventi. Bet koks archyvas man – turbūt kaip vaikui smėlio dėžė. Joje gali susikurti visą pasaulį. Kitų praeitis praturtina mano dabartį. Kartu tai ir trapi medžiaga. Kitų praeitis gali įskaudinti, sužeisti ir mane, ir kitus, jei netinkamai ja naudojuosi ar neatsargiai viešinu.
Kalbant konkrečiai – galėčiau save pavadinti archyvų žiurke. Kaupiu visokią medžiagą – ir fotografijas, ir kitų žmonių filmuotą medžiagą, ir daiktus, kuriuose įžvelgiu potencialią galimybę kūrybai. Videomedžiagą esu perkūrusi, esu ne kartą rodžiusi ekranuose vakarėlių (kaip vj makaura) ar teatro veiksmų metu. Kiekvienas atvejis vis kitoks. Dažniausiai pirma atsiranda idėja kūriniui, kuri apauga specialiai padaryta / nufilmuota / fotografuota ar kitaip atsiradusia medžiaga. Bet būna ir atvirkščiai – atsitiktinai rastas objektas tampa kūrinio ašimi ir idėjos atspirties tašku. Tuomet į tokiam objektui skirtą dėželę ar puslapį kaupiasi panaši ar kitaip aktuali medžiaga. Čia ne tik kaip smėlio dėžė – gal labiau sodelis – auga ten kūrinėliai, prižiūrėt juos reikia, rūpintis, kartais – pagenėti, palaistyti. Vieni auga greičiau, kiti lėčiau, tretiems, matyt, visai klimatas netinkamas.
– Šis klausimas kilo iš asmeninės profesinės patirties. Ne viename interviu ir recenzijoje skaičiau, kad sąmoningai esi pasirinkus savotiškai partizaninę kūrybą, nedalyvauji jokiose kūrėjus vienijančiose organizacijose, labai retai rengi parodas. Bet ar galvoji apie savo darbų žiūrovą? Kas jis? Pati esu iš kino ir man tai beveik kraujyje: galvoti, kas bus žiūrovas, kur rodysi užbaigtą kūrinį, kaip kalbėsi, pristatysi jį žiūrovui. Ar tu apie tai galvoji? Ir kas tau svarbu santykyje su juo? Kokiose erdvėse tavo kūriniai su jais susitinka?
– Nevadinčiau visos savo kūrybos partizanine – gal tik vieną kitą jos fragmentą. Labiausiai partizaniniu kūriniu vadinčiau savo nelegalius užrašymus videonuomos punkto „Eliksyras“ videokasečių (VHS) po filmų ir kreditų likusiose tuščiose minutėse. Kai baigdavau žiūrėti išsinuomotą filmą, užrašydavau likusiame tuščiame juostos gale bet ką, ką tuo metu realiu laiku rodė kabelinė televizija. Tokių užrašymų nebuvo labai daug, šio savo veiksmo neinventorizavau. O vėliau, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, ŠMC parodoje pavyko parodyti visas „Eliksyro“ VHS kasetes, kurias tuo metu pavyko įsigyti („Eliksyras“ jau buvo nutraukęs VHS kasečių nuomos veiklą). Jei viskas sklandžiai klostysis, visa ši kolekcija pradžiugins 90-ųjų nostalgikus MO parodoje šį rudenį. Visa tai bus tiesiog VHS kasečių lentynėlėse siena. O tų kasečių pabaigų inkliuzų žiūrovai buvo visiškai atsitiktiniai kasečių nuomotojai, kurie dėl neaiškių priežasčių, baigę žiūrėti filmus, nenuspausdavo „Stop“ mygtuko. Gal tokių ir nebuvo, nežinau. Nors kažkas yra minėjęs, kad matė kažką keisto, pasibaigus filmui. Tai ir gerai – toks mažas nuostabą sukūręs inkliuzas mane pačią irgi būtų smagiai nustebinęs, jei nebūčiau jo autorė. Galų gale, juk ne viskas turi būti visų pamatoma. Kas man yra žiūrovas? Sunku atsakyti. Juk ir aš pati esu žiūrovė. Bandau vertinti savo kūrybą, ir man nepatinka, kad sunku tai daryti objektyviai – sunku atsitraukti nuo kūrinio taip, tarsi nebūčiau jo sukūrusi. Neignoruoju žiūrovo, bet daug dalykų darau ne žiūrovui, o turbūt kažkokiam mitiniam (tiesą pasakius, dažnai ir konkrečiam) stalčiukui. Kai kūriniui parodyti sukrinta palankios aplinkybės, net ir tuomet sunkiai įsivaizduoju savo žiūrovą. Sunku jį įsivaizduoti, tiesą pasakius, man turbūt lengviau apie jį negalvoti. O kiek esu sulaukusi komentarų ar pastebėjimų apie darbus, suprantu, kad žiūrovai labai įvairūs ir mato labai skirtingai. Nenoriu auklėti žiūrovo ar priminti jam pamatinių vertybių svarbos (man atrodo, daug klasikinių filmų turi tokius tikslus); esu įsitikinusi: jeigu nuoširdžiai ir atvirai išsakysiu tai, kas man atrodo įdomu, svarbu, prasminga – žiūrovą tai kažkaip palies. Net jei sukels kokią neigiamą emociją, tai irgi gerai. Kūryba, manau, turi ne prisidėti prie formalaus grožio ir gėrio dauginimo ir puoselėjimo, o paskatinti mąstyti, abejoti, diskutuoti.
Apie dalyvavimą parodose. Manau, nuo dažno kažko rodymo sustabdo atsakomybė – vis atrodo, kad darbui trūksta brandos ar aiškumo, o kartu man patinka, kai darbas lieka atviras ir neužbaigtas, nes taip galiu jį pabaigti daug kartų ir kaskart skirtingai. Galbūt todėl daug darbų taip ir apsikloja laiko dulkėmis, tampa man pačiai nebeįdomūs, nes per tą laiką pasikeičiu ir aš, ir mano santykis su darbu. Arba atsiranda naujos idėjos. O jei kūrinys turi potencijos tapti įdomiu – niekur jis nedings; kelis metus pasibrandinęs, tikiuosi, atgims įdomesniais pavidalais ir autentiškesnis. Nemėgstu skubėti, bet vis dėlto visuomet pasidžiaugiu, kai kas nors pasiūlo kūrinį kažkur parodyti. Deadlaino atsiradimas – puiki proga kažką užbaigti. Kiek pamenu, mano beveik visi kūriniai taip ir buvo pabaigti. Taigi mano parodinė saviraiška, trumpai tariant, tokia: jei kas kviečia, tai ir sudalyvauju. Pati tiesiog nemoku siūlytis, kažkoks nemielas man tas savisiūlos procesas; bet tikrai nuoširdžiai pavydžiu tiems, kas sugeba save vadybinti. Visgi du kartus esu pasisiūliusi daryti parodą. Buvau davusi sau žodį per metus padaryti bent vieną parodą. Tai ir tesėjau du kartus, dvejus metus. Hmm, gal reikia vėl sau kažką pažadėti. O jokiai organizacijai nepriklausau labiausiai dėl to, kad nejaučiu jokios motyvacijos kažkam priklausyti. Negaliu sau atsakyti, kodėl reikėtų būti vienos ar kitos organizacijos nariu. Bet prie kai kurių organizacijų veiklų, būna, kad prisidedu, jei jaučiuosi reikalinga. Manau, labai gerai, kad tokios organizacijos yra, tik negerai, kai tokių organizacijų, kaip institucijų, veikla tampa svarbesnė nei organizacijos narių veikla.
– Daugeliui tavo darbų būdingas ilgas procesas, ne vienerių metų, ir, kaip suprantu, dažniausiai dirbi viena. Tai leidžia spėti, kad tau svarbiausias – pats kūrimo procesas. Kas tame procese įdomiausia, svarbiausia, kaip jis kinta? Kada supranti, kad štai, dabar jau turi „rezultatą“? O gal apčiuopiamas rezultatas ne visada įvyksta? Būtų labai įdomu, jei papasakotum apie šį proceso / rezultato santykį savo kūryboje.
– Panašu, kad man tikrai gerokai smagiau būti procese. Kol niekas aiškiai nepasako taip vadinamojo deadlaino, tol gyvuoju procese. O tas pabaigos taškas – hmm, labai įdomus momentas. Kol niekas nesiūlo parodyti pabaigto darbo, tol ir nededu taško. O pati pasiūlyti, kaip ir minėjau, nemoku, esu tai dariusi du kartus – vieną kartą užpildžiau open call paraišką, kitą kartą – tiesiog pasiūliau pokalbio metu. Abu atvejai, manau, buvo visai sėkmingi man pačiai („Tėvų kambarys“ ir „Deficitas“). Kitaip nebūčiau šių projektų užbaigusi ir suteikusi jiems galutinę raišką. Kalbant apie filmuotus kūrinius – visi, kurie buvo rodyti kokiose nors galerinėse erdvėse, buvo sukurti todėl, kad kažkas pasiūlė padaryti – ar konkrečiam renginiui, ar parodai, ar laidai. Taigi, belieka pajuokauti, kad kai studijavau, mums dar nebuvo dėstoma „menininko karjeros vadyba“. O gal tikrai laikas vėl sau pažadėti per metus pabaigti bent vieną idėjos realizaciją. Tai įkvepia padaryti prifilmuotos pačios įvairiausios medžiagos kiekis. Labai patinka montuoti, jungti į sakinį labai skirtingus žodžius – taip atrasti naujas prasmes ir naujus pasaulius. Tai kaip vaikščiojimas labirintais, neturint tikslo rasti išėjimą. Vaikštau tokiais labirintais dažniausiai viena, ir man tai patinka. Darbas kolektyve sukuria kitokius rezultatus, tai irgi įdomu. Nesu visiškai užsidariusi vienišė – kelis metus dirbdama ŠMC TV komandoje, irgi atradau labai smagių kolektyvinio darbo aspektų. Taigi tikrai gerai, kad netapau biologe, visą gyvenimą tyrinėjančia blakių populiacijos paplitimo problematikos ar kraujo kūnelių formos pokyčius lemiančių veiksnių. Bet, prisipažinsiu, gana dažnai kapstausi po katalogus, bandydama atpažinti, kokią čia blakę ar vorą aptikau pievoje ir koks paukštis pametė plunksną po medžiu, kieno čia lizdas ir kas čia čiulba ar plaukia. Su bebrais – atskira kalba. Kaip tik dabar bandau užbaigti ar bent jau parodyti kartu su jais daromą projektą.
V.Maknytės kūrybą galite peržvelgti čia.
D.Vildžiūnaitės pokalbis su A.Maknyte įvyko kaip dalis „Meno avilio“ vystomo virtualaus projekto Sinemateka.lt. Be restauruotų ir suskaitmenintų lietuviškų dokumentinių filmų, videomeno darbų, kuruotų programų, Sinemateka.lt pristatomi ir kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai, pokalbiai su kūrėjais, kūrėjomis.
