„Atvykstantys migrantai dažnai vertinami kaip „kiti“, „svetimi“, tačiau filmai trina šią ribą ir kviečia empatiškai išklausyti asmenines migrantų istorijas. Jos paženklintos skausmo ir praradimo, tačiau iš filmų herojų sklindanti viltis ir žmogiškumas nepalieka abejingų. Filmai taip pat padeda suvokti sunkumus, su kuriais susiduria naujai atvykusieji, bandydami įsilieti į naują, nepažįstamą šalį ir kultūrą“, – sako „Meno avilio“ kino programų kuratorė Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Šią filmų programą su nuorodomis, kur juos žiūrėti, „Meno avilys“ parengė palaikydamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos iniciatyvą mažinti priešiškumą ir neapykantos kalbos mastą migrantų ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.
1. „Tranzitas“ (Transit, rež. Christian Petzold, 2018, Vokietija, Prancūzija, drama)
Georgas – iš koncentracijos stovyklos pabėgęs vokietis, nuo fašistų besislapstantis Paryžiuje. Bet tai trunka neilgai: miestas okupuojamas, prasideda reidai ir valymai, o vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams – gauti tranzitinę vizą ir iškeliauti iš Marselio už Atlanto. Tokia galimybė yra, bet Georgui teks ją užsidirbti, perduodant kelis laiškus valdžiai nepalankiam rašytojui į viešbutį. Modernus, paslapčių film-noir „Tranzitas“ – kafkiška „Kasablanka“, kuri taps tikru atradimu įdėmiam, iššūkius mėgstančiam žiūrovui.
2. „Paskutinis žmogus Alepe“ (Last Men in Aleppo, rež. Feras Fayyad, 2017, Sirija, dokumentika)
Sirų režisierius Feras Fayyad kartu su operatoriais iš Alepo medijos centro šiame filme dokumentuoja „Baltųjų šalmų“ pastangas gelbėti žmones. Sekame tris savanorius – Khaledą, Mahmoudą ir Subhi. Oro pajėgoms viską naikinant, jie nepalieka saviškių ir savo miesto, o leidžiasi į griuvėsiais virtusius namus gelbėti vyrų, moterų ir vaikų. Filme stengiamasi itin jautriai pažvelgti į įvykius Alepe, tačiau taip pat atvirai parodoma žiauri bombarduojamos šalies tikrovė. Šis dokumentinis filmas, nominuotas „Oskarui“ ir kitiems svarbiems kino apdovanojimams, priverčia susidurti su skaudžia realybe, nuo kurios bėga Sirijos žmonės.
3. „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, rež. Jonas Mekas, 1972, JAV, Lietuva, dokumentika)
Jonas Mekas (1922–2019) – vienas žymiausių XX amžiaus menininkų, avangardinio kino pradininkas ir propaguotojas, poetas ir publicistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Šiame filme matome J.Meko ir jo brolio Adolfo Meko pirmuosius metus JAV, imigrantų bendruomenę, įsikurdinimą užsienyje, vėliau – jo kelionę į Lietuvą po 25-erių metų gyvenant užsienyje. J.Mekas filmuoja savo motiną, giminaičius, gimtojo kaimo Semeniškių gyventojus. „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą.
4. „Migruojantys žmonės“ (Human Flow, rež. Ai Weiwei, 2017, Vokietija, dokumentika)
Šiuolaikinis menininkas, kino kūrėjas ir aktyvistas Ai Weiwei šiame filme tyrinėja antrojo šio amžiaus dešimtmečio migrantų krizę. Daugiau nei 65 milijonai žmonių visame pasaulyje yra verčiami palikti savo namus, kad išvengtų bado, klimato kaitos ir karo. Tai – didžiausia migracija nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Režisierius filme parodo ne tik sukrečiantį pabėgėlių krizės mastą, bet ir asmenines migruojančių žmonių istorijas. Filme sutinkami žmonės iš 23 skirtingų pasaulio šalių, įskaitant Afganistaną, Prancūziją, Graikiją, Vokietiją ir Iraką.
5. „Second Hand“ (rež. Artūras Jevdokimovas, 2019, Lietuva, dokumentika)
Ar kada susimąstėte, iš kur atkeliauja drabužiai į padėvėtų rūbų parduotuves? Per Didžiąją Britaniją driekiasi tamsus aukojamų drabužių surinkimo verslo tinklas. Filmas seka „labdarą“ keliu iš Londono į Lietuvą ir fiksuoja nematomų tuo užsiimančių lietuvių emigrantų kasdienybę. Šioje dokumentinėje komedijoje su detektyvo elementais atsiskleidžia keturių spalvingų personažų gyvenimas: jie susiduria su kultūriniais skirtumais ir tragikomiškais įvykiais, bet nepraranda užsidegimo bei ironijos kartais žiaurioje ir nežmoniškoje aplinkoje.
6. „Atlanto vandenynas“ (Atlantics, rež. Mati Diop, Atlantics, 2019, Senegalas, sci-fi/drama)
Atlanto vandenyno pakrantėje virš Dakaro priemiesčio stūkso baigiamas statyti futuristinis bokštas. Jauni statybininkai mėnesių mėnesiais dirba negaudami užmokesčio, kol galiausiai, ieškodami šviesesnės ateities, nusprendžia kirsti tamsų Atlanto vandenyną. Tarp jų ir Suleimanas, Ados mylimasis. Netrukus Ada sužino, kad Suleimanas su visais išplaukusiais pražuvo kelionėje, palikdami gedinčius artimuosius. Tačiau ryšys su vaikinais nenutrūksta. Ši daugiasluoksnė, vaiduokliška meilės ir migracijos istorija Kanų kino festivalyje buvo nominuota trims apdovanojimams ir vieną iš jų – Didįjį žiuri prizą – laimėjo.
7. „Havras“ (Le Havre, rež. Aki Kaurismäki, 2011, Suomija, drama / komedija)
Komiškos dramos herojus – rašytojas Marselis Marksas. Kaip ir daugelis žodžio meistrų, jis negali išgyventi iš kūrybos. Išvaikęs savo mūzas, Marselis persikelia į uostamiestį. Nuo šiol vyro gyvenime svarbiausi dalykai – žmona Arletė, mėgstamas baras ir ne itin pelningas batų valytojo darbas. Tačiau netrukus įprasta Marselio kasdienybė pasikeičia: žmona sunkiai suserga, o jis sutinka vargingą nelegalų imigrantą iš Afrikos, kuris paprašo paslėpti jį nuo policijos. Šis šviesus filmas kviečia mąstyti apie tai, kaip Europos valstybės vertina ir priima nelegalius migrantus.
8. „Juodaodė iš...“ (Black Girl, rež. Ousmane Sembène, 1962, Senegalas, drama)
Ousmane Sembène – vienas novatoriškiausių XX a. Afrikos režisierių, pripažintas visame pasaulyje. „Juodaodė iš…“ – debiutinis pilnametražis jo filmas. Būdamas ir puikus rašytojas Sembène iš pažiūros paprastą siužetą apie jauną senegalietę Dijuaną, atvykusią dirbti į Prancūziją pas pasiturinčią baltaodžių šeimą, paverčia daugiasluoksne įsisenėjusio kolonialistinio mentaliteto, neva, postkolonialistiniame pasaulyje, kritika. Dijuaną nuostabiai įkūnijo aktorė M’Bissine Thérèse Diop. „Juodaodė iš…“ – vienas svarbiausių 7-ojo dešimtmečio filmų. Tai ne tik jaudinanti žmogaus drama atsidūrus svetimame pasaulyje, bet ir radikalus politinis pareiškimas.
9. „Olegas“ (Oleg, rež. Juris Kursietis, 2019, Belgija, Prancūzija, Latvija, Lietuva, drama)
Pagal tikrą istoriją sukurtoje dramoje emigrantas Olegas (Valentinas Novopolskis) Briuselio priemiestyje nelegaliai dirba mėsininku. Jis puikiai išmano savo amatą, tačiau po vieno nelaimingo atsitikimo yra atleidžiamas. Darbą ir stogą virš galvos Olegui pasiūlo geranoriškai nusiteikęs lenkas Andrzejus (Davidas Ogrodnikas). Apsigyvenęs su panašaus likimo žmonėmis, Olegas supranta, kad pagalba buvo tik masalas. Vyras tampa kriminalinio pasaulio ir savo praeities įkaitu.
10. „Violetinė jūra“ (Purple Sea, rež. Amel Alzakout, Khaled Abdulwahed, 2020, Sirija, dokumentika)
2015 m. Sirijos menininkė Amel Alzakout priėmė drąsų sprendimą su migrantų kontrabandininko pagalba kirsti Viduržemio jūrą ir patekti į Europą. Prieš pat pasiekiant Lesbo pakrantę, perpildyta valtis pradėjo skęsti. Pati būdama vandenyje Alzakout viską užfiksavo povandenine kamera. Beveik abstrakčiuose stambaus plano vaizduose, kuriuose žmonės laukia, kol bus išgelbėti, matome ryškias oranžines gelbėjimosi liemenes, kabančias kojas, mažytes pėdutes baltais sportbačiais, cigarečių pakelį, gelbėjimosi priemones. Girdime avarinius švilpimus ir riksmus. Tąkart žmonės buvo išgelbėti, tačiau nežinome, kokiam skaičiui bandžiusiųjų pasiekti Europą tokios akimirkos buvo paskutinės.
