Tiek išorinio panašumo turintis, tiek puikiai prosenelio gyvenimą ir šeimos istoriją išmanantis R.Zubovas tapo vienu pagrindinių R.Mullano kozirių, stengiantis pavaizduoti M.K.Čiurlionį kaip už Lietuvos ribų mažai žinomą, tačiau labai žmogišką genijų. Kūrėjo mylimosios Sofijos vaidmuo filme teko talentingai jaunai aktorei Marijai Korenkaitei. Tiesa, iki šiol rimtai aktoryste neužsiėmusiam R.Zubovui jo prosenelio vaidmuo nebuvo lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai.
– Dauguma vertintojų tikina, kad esate panašus į M.K.Čiurlionį – abu esate muzikai, turite ir išorinio panašumo. Kokių panašumų su proseneliu, jo gyvenimu įžvelgiate pats?
– Gal ir yra tam tikrų gyvenimo paralelių: kaip ir prosenelis, neapsiribojau studijomis Lietuvoje, daugiau kaip dešimt metų gyvenau svetur, o tada apsisprendžiau (tai darydamas, tiesą sakant, negalvojau apie Čiurlionio sprendimą...) grįžti Lietuvon ir čia darbuotis... Bet šiaip viliuosi, kad skirtumų yra daugiau negu panašumų.
– Kokius emocinius išgyvenimus patyrėte, filmuodamasis filme „Laiškai Sofijai“?
– Labai pačią skalę – nuo visiškos nevilties iki didelio kūrybinio polėkio. Labai sunku visus atspalvius būtų aprėpti, visas filmavimas buvo tarsi šešios savaitės pasinėrimo į tam tikrą siurrealistinę erdvę, o dar ir kiti darbai tuo metu neleido atsiduoti vien tik filmui, tad įtampa buvo žiauri.
– Kaip nurodoma žiniasklaidoje, ruošdamasis šiam vaidmeniui pasirinkote žaliavalgystę, netekote daug svorio, o filmavimams pasibaigus, leidotės į piligriminę kelionę. Kodėl prireikė tokių drastiškų mitybos permainų, tolimos kelionės?
– Na, su žaliavalgyste buvo pakankamai paprasta – tiesiog labai norėjau būti kuo plonesnis filmavimų metu, o vienas pažįstamas paminėjo, kad tapus žaliavalgiu visas nereikalingas kūno balastas „nutirpsta“ kone savaime. Galiu patvirtinti, kad taip ir buvo. O penkių savaičių piligrimystės po to mums abiems su Sonata (pianisto žmona Sonata Deveikytė-Zubovienė – red. past. ) labai reikėjo – metai abiems buvo ypač sudėtingi įvairiais aspektais. Pagalvojome, kad penkios savaitės atsiribojus nuo kasdienio triukšmo – geras būdas vėl įsigilinti į save, susivokti, kur veda gyvenimo kelias.
– Trumpai papasakokite apie bendradarbiavimą su jums aktorystės klausimais talkinusiu Valentinu Masalskiu. Ko iš jo išmokote, kokių naudingų pamokų iš jo gavote?
– Su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu anksčiau esame bendradarbiavę, statydami labai netradicišką spektaklį „Pero Giunto sugrįžimas“. Tas bendradarbiavimas išugdė labai didelę pagarbą Valentinui – ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. Todėl man atrodė visiškai natūralu nuvažiuoti pas jį pasitarti dėl filmavimo. Kalbėjomės susėdę, gerdami arbatą, gal šešias valandas. Pati didžiausia pamoka, gauta iš Valentino, ko gero, yra ta, jog aktorius turi teisę būti savimi ir kad daugiausia, ko gali iš savęs reikalauti, – tai visiškas atsidavimas idėjai. Jei seksi ja, tikėsi, atiduosi jai save, kiti dalykai patys sukris į vietas... Aišku, labai svarbūs buvo ir tikslūs, dalykiški pamokymai, kaip išlikti gyvam filmavimo aikštelėje, kaip iš anksto pasiruošti tam emociniam ir dvasiniam iššūkiui, kuris tikrai lauks.
– Nesate profesionalus aktorius, kaip leidotės įkalbamas vaidinti „Laiškuose Sofijai“?
– Valentinas Masalskis leido... Paskambinau jam, paklausiau, ką daryti. Jis pasakė: „Sutik.“ Kadangi visiškai neįsivaizdavau, į ką lendu, pasitikėjau Mokytoju.
– Kaip vertinate aktorę Mariją Korenkaitę, įkūnijusią Sofiją. Ar jums buvo lengva dirbti kartu?
– Aktorę Mariją Korenkaitę vertinu labai labai gerai. Jos žmogiška ir profesinė parama filmavimo metu man buvo pati didžiausia dovana. Nežinau, kaip ji jautėsi dirbdama su manimi, bet man be jos tą kelią nueiti būtų buvę daug sunkiau, gal net ir visai neįmanoma... Filmavime pats didžiausias smagumas – tai tie nuostabūs kūrybingi žmonės, padedantys tau apsirengti, sušukuojantys, nugrimuojantys tave, besirūpinantys, kad į teisingą ranką paimtum teptuką ar kad žiedas ant teisingo piršto atsirastų, o taip pat ir garso, vaizdo, šviesos komandos. Minutės su visais šiais žmonėmis ir aikštelėje, ir tarp dublių, jų geranoriškumas ir parama – tai tarsi okeanas geriausių smagių akimirkų. Esu dėkingas likimui, kad gavau progą susipažinti su jais visais ir dar tokiomis įtemptomis aplinkybėmis, kai išryškėja žmonių geriausiosios savybės.
Gilus jausmų pasaulis, ugningos kalbos, nepriklausomos Lietuvos troškimas ir iki šiol nepažinta vieno žinomiausių šalies kūrėjų – M.K. Čiurlionio – asmenybė jau nuo rugpjūčio 30 dienos atsiskleis Lietuvos žiūrovams britų kino kūrėjo R.Mullano romantinėje biografinėje dramoje „Laiškai Sofijai“.
