Filmas „Sengirė“ rodomas ne tik Lietuvos kino teatruose, bet ir įvairiuose festivaliuose, tiek besispecializuojančiuose tradicinėje dokumentikoje, tiek fotografijoje ar mokslo populiarinime. Sulaukę kvietimų iš įvairių organizacijų „Sengirės“ kūrėjai suprato, kad į šį filmą galima žvelgti iš labai skirtingų perspektyvų.
„Kai nusprendžiau kurti dokumentinį filmą apie gamtą be užkadrinio balso, galvojau, kad bus sunku jį priskirti prie edukacinio žanro. Tačiau, išgirdęs žmonių reakcijas, festivalių programų sudarytojų komentarus, supratau, kad nebūtina ką nors papildomai pasakoti, kai patys vaizdai kalba ir moko“, – pasakoja M. Survila.
Vienas iš pagrindinių filmo tikslų – kuo daugiau žmonių supažindinti su Lietuvoje egzistuojančiomis sengirėmis, jų svarba. „Suprantame, kad jaunimas yra ta auditorijos dalis, kuri yra imli, atvira ir domisi nematerialiu, nevartotojišku gyvenimo būdu. Todėl nusprendėme jiems paruošti specialų turinį, kad „Sengirės“ žiūrėjimas taptų ne tik potyriu, bet ir įrankiu daugiau išmokti bei pagilinti žinias“, – savo idėją pristato režisierius.
Remiant Lietuvos biologijos mokytojų asociacijai, TaMo elektroniniui dienynui, mokytojams ir tėvams, paruošta speciali metodinė medžiaga ir filmo versija, pritaikyta mokykloms ir ugdymo turiniui. Siekiant maksimaliai kokybiškos ir įsimintinos pamokos, moksleiviai kartu su mokytojais kviečiami atvykti žiūrėti filmo „Sengirė“ į kino teatrus.
Specialios peržiūros pagal mokyklos pasirinktą laiką gali būti rengiamos įvairiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje, Šiauliuose, Gargžduose, Utenoje, Varėnoje, Klaipėdoje, Anykščiuose. Besidomintiems šiuo projektu komanda kviečia aplankyti specialiai tam sukurtą internetinę svetainę.
„Sengirė“ filmuota vienuose iš paskutinių likusių seniausių Lietuvos miškų plotelių. Filmas iš lėto ir švelniai trina ribą tarp žmogiškojo ir gamtos pasaulių ir „suaudžia“ juos į vientisą poetišką istoriją. Poetinis ir netipinis filmas žiūrovus veda į nesibaigiančią kelionę – nuo miško tankmių iki vilkų urvų, kyla aukštyn juodojo gandro lizdo link ir leidžiasi giliai po vandeniu į nuskendusius miškus, galiausiai grįždamas prie žmogaus, gyvenančio miško paribyje. Filme nėra komentarų, tik turtingi, beveik apčiuopiami gamtos garsai ir kameros užfiksuotos magiškos miško ir jo gyventojų situacijos. Filmo gamybą dalinai finansavo Lietuvos kino centras.
