Pirmąją „Pasaką“ atidarėme 2009-aisiais, JAV bankų sukeltos ekonominės krizės įkarštyje. Nebuvome ramūs, nebuvo lengva, buvo žmonių, kurie netikėjo, kad „Pasakai“ pavyks išsilaikyti. Pamename momentų, kai ir patys nebuvome tikri. Tačiau praėjo vienuolika metų ir Vilniuje bus dar viena „Pasaka“. Ir šį kartą krizės akivaizdoje. Tik krizė dar didesnė, iš mūsų atimanti ne tik finansus, bet ir saugumo jausmą.
Ar einate į kiną? Ar ketinate lankytis kine? Žinoma, kas per klausimas! Tokiu atsakymu būtume patikėję anksčiau. Ar dabar jis netariamas iš inercijos? Realybėje Lietuvos kino rinka susitraukė kone perpus. Vietų skaičius salėje ribojamas, negalime priimti tiek daug žiūrovų. Gal ir žiūrovams nepatogu, juk reikia dėvėti kaukes. O ir kino platintojai elgiasi ypač atsargiai, tausodami naujus filmus kažkokiam, neva geresniam laikui.
Tačiau mažiau vietų turinčios salės neužsipildo. Kaukės netrukdo parduotuvėje ar kavinėje. O internetinės kino platformos kasdien pasiūlo naujo turinio, taip kviesdamos žiūrėti filmus, net neišeinant iš namų.
Todėl aš noriu klausti kitaip: ar jums reikia kino teatrų? Ar jūs pasiilgote tamsios salės magijos, kuri dviems valandoms išjungia supantį pasaulį? Ar jūs pasiilgote dideliame ekrane besiskleidžiančio vaizdo grožio ir kokybiškos muzikos? Ar jūs vis dar norite kartu su kitais žmonėmis patirti bendrumo jausmą, žiūrėdami į ekraną, kuriame myli ir pykstasi, tyli ir kalbasi.
Nesvarbu, dideli ar maži, visame pasaulyje kino teatrai stovi ant skardžio krašto ir bijo pažiūrėti žemyn. Labiau nei bet kokie apribojimai mus baugina mintis, kad gal žiūrovams mūsų nebereikia. Kad jiems gali užtekti sofos, televizoriaus ar kompiuterio ekrano, o šventiškumo jausmui patirti užtenka kelionės į restoraną, vyninę ar barą.
Mes kuriame „Pasaką“, į kurią jūs norėtumėte ateiti. Ir iš kurios išeitumėte sujaudinti. Mes trokštame, kad jus paliestų išgirstos istorijos ir kitų išgyvenimai. Mes svajojame, kad užvėrus kino teatro duris bent akimirkai jūs patys savo gyvenimą pajustumėt kaip kine, iš šono: rudenišką oro kvapą, batų kaukšėjimą grindiniu, draugo ranką delne.
Mes nuoširdžiai tikime, kad šie jausmai ryškiausi, kai filmą žiūri būtent kine. Ne namuose ant sofos, ne ant autobuso sėdynės, žiūrint į telefoną. Ne tarp kitko, kas tuo metu vyksta gyvenime.
O ką manote jūs? Šį klausimą baugu užduoti kaip pirmąkart pakviesti į pasimatymą. Juk gali tik nujausti, bet niekada tikrai nežinai, koks bus atsakas. Susitikime?
