Ar to tikrai reikėjo? Ar nenugalimas, kiek besužeistum išgyvenantis ir kur beuždarytum pabėgantis Bondas nėra tas veikėjas, kuriam ekrane reikėtų judėti neburbant apie laiką, meilę, tiesą? Ar viskas, nuo Betmeno iki „Žvaigždžių karų“, privalo būti taip jau rimta? Pastaraisiais metais bajavykai nebenori prisipažinti esantys bajavykai ir būtinai nori pasirodyti esą ne mažiau protingi už Christopherį Nolaną. Visa laimė, dar turime „John Wick“, „Misija: neįmanoma“ ir „Greiti ir įsiutę“ sagas. Nebūtinai geresnes, bet bent jau nesusireikšminusias.
Kita vertus, kokie rimti bebūtų reikalai, Bondo filmai visgi turi įterpti ir ironiško, lengvabūdiško tono, kitaip tai jau nebe 007. Aktoriaus Danielio Craigo metai slaptojo agento kostiume buvo pasimetę: vietomis rūstūs ir snobiški, vietomis tarsi bandantys sugrįžti prie linksmesnių Bondo dienų. Norintys suderinti tai, kas nedera.
Toks yra ir „Mirtis palauks“. Jungiantis rimtumo, širdgėlos, kaltės emocijas su tuo, jog vienas filmo blogiečių turi robotinę akį, per kurią mato kitas, kalėjime sėdintis blogietis. Rimtumą su absurdu. Kaip atsisveikinimas su D.Craigu „Mirtis palauks“ yra nuostabus paskutinis skyrius. Kaip pavienis filmas – keistas hibridas, kurio viršūnės tikrai aukštai, bet nuokalnės ne tiek nekokybiškos, kiek tiesiog nuobodžios.
Vieną didžiausių nuokrypių nuo Bondo standartų pasiūlo jau pirma filmo scena. Įprasta 007 filmus pradėti nuo gaudynių ar susišaudymo. Pirmojoje scenoje Bondas visuomet prisistato kaip didvyris, kuris išgyvena bet kokią situaciją ir pakeliui net kostiumo nesusipurvina. D. Craigo metais pradžios gal kiek realistiškesnės, tačiau principas toks pat.
„Mirtis palauks“ pirmoje scenoje nėra veiksmo. Joje išvis nėra Bondo. Ir jos paskirtis yra sukurti emocinius svertus, dėl kurių trys pagrindiniai veikėjai priims kertinius sprendimus. Anksčiau Bondo nerodyti jausmai dabar yra filmo širdis.
„Mirtis palauks“ pirmoje scenoje nėra veiksmo. Joje išvis nėra Bondo.
Tai tęsia jau keletą pastarųjų filmų kurtą jo kaip pažeidžiamo, jei ne fiziškai tai bent jau psichologiškai ydingo žmogaus portretą. Ir gerokai šį portretą praplečia, nes jausmai jau nebėra tik priežastis tolyn stumti veiksmą – greičiau veiksmas yra tik priemonė išsaugoti ar grąžinti santykį su kitu žmogumi. Net filmo pradžioje pristačius Bondą ir jo mylimąją Madleną (akt. Léa Seydoux) jie keliauja ne vykdyti misijos, bet juda pro skaudžių prisiminimų vietas.
Visa tai nereiškia, kad veiksmo scenoms stinga aštrumo. „Mirtis palauks“ Jamesas Bondas motociklu lekia kone vertikaliais miesto paviršiais ir vienas išguldo pusę armijos. Apie realizmą negali būti nė kalbos. Bet tuo pačiu sustojama dar tolokai iki ribos kai kelyje važinėja nematomi automobiliai, kaip kartą nutiko Pierce‘o Brosnano Jamesui Bondui.
Jamesas Bondas motociklu lekia kone vertikaliais miesto paviršiais ir vienas išguldo pusę armijos.
Prieš tai buvusiame „Spektre“ didybė painiota su įdomumu: sproginėjo ištisi pastatai, bet be pavojaus jausmo. O štai „Mirtis palauks“ vienoje scenų rūke paskendusiame miške Bondas priverstas kovoti kone plikomis rankomis. Ir minimaliomis priemonėmis sugeba apsukti gaudančius blogiukus aplink pirštą. Šią sceną žiūrėdamas kino salėje pajutau, kad štai čia ir yra Bondas. Martinis, kostiumai, prabangūs automobiliai – šaunu. Bet jei tai frančizė apie geriausią pasaulio šnipą, tarp sprogimų turėtų atsirasti vietos ir gebėjimui pasislėpti, varžovus pergudrauti bei įveikti ne taikliau šaudant, o išvis be šūvių.
Režisierius Cary Joji Fukunaga kelis kartus filmo eigoje panaudoja tuos pačius klausos netekimo ir matomumą užstojančio rūko efektus. Visuomet sėkmingai, nes taip susiaurėja publikai suvokiama filmo erdvė. Nebėra lėktuvų ir atominių bombų. Yra keli kvadratiniai metrai, tad staiga pistoletas ir vėl atrodo pavojingas.
Publikai reikia, kad kažkas stovėtų ant kortos, bet tai neprivalo kaskart būti visa žmonija.
Mažesnėse scenose nebelieka vietos ir patosui. Man, kaip daug filmų žiūrinčiam žmogui, jau taip pabodo klausytis apie visatos arba mažų mažiausiai pasaulio sunaikinimą. Išvedžiojimai apie sudėtingiausius politinius žaidimus, kokia šalis bombarduos kokią, kokios institucijos susipyko ir t.t. tik sunkina žiūrėjimą. Publikai reikia, kad kažkas stovėtų ant kortos, bet tai neprivalo kaskart būti visa žmonija.
Šįkart sąmoningai neminiu siužeto. Elementai juk paprastai tie patys: sąmokslas, naujas pavojingas ginklas, kurį būtina sustabdyti, slapta blogio organizacija, finalinis susirėmimas akis į akį... Kiekviename filme blogis didžiausias, koks yra buvęs, ir ginklas pavojingiausias, kokį yra sukūręs žmogus. Nuolatinis bandymas kelti, kelti ir tik kelti įvykių svorį reiškia, kad publikai galiausiai pasidaro truputį vienodai.
Tarp politinių išvedžiojimų sėkmingiausia yra puse lūpų išsakoma mintis, kad šiandienos pasauliui tokie kaip Jamesas Bondas jau nebereikalingi. Jei žmonės žudomi puolant jų DNR, nebereikia slaptųjų agentų su automatais. Šnipas kaip sprogdintojas ir triukšmo kėlėjas turėtų nugulti į istorijos knygas. Filmas tarytum klausia tų, kurie ateityje kurs naujas 007 dalis – koks ekrano agentas galėtų ką nors pasakyti apie vis labiau virtualų, vis labiau technokratinį pasaulį?
Jei žmonės žudomi puolant jų DNR, nebereikia slaptųjų agentų su automatais.
Iš blogiečio (akt. Rami Malek) bandyta sukurti griežto diktatoriaus ikoną. Tokio, kuris sprendžia kokie žmonių tipai mirs, kokie gyvens, ir perkurs pasaulį pagal save. Bet R.Malekas pasirenka vaidinti beveik be emocijų. Jis visas, drauge su savo brutalistinio stiliaus rūmais, atrodo kaip nužengęs iš „Bėgančio peilio ašmenimis“ visatos. Planas, koks bebūtų niekšiškas, negąsdina, nes veikėjas nekelia šiurpuliukų. O turėtų. Pirmoji scena ir skirta tam, kad šįkart naikinimas galėtų būti kaip niekad kerštingas ir niekšiškas. Net pavadino scenaristai veikėją Lyutsiferiu Safinu... Suprask, Lucifer Satan. Toks vardas reikalauja pompastikos, ne šaltumo!
Bondo sagai akivaizdžiai reikia apsispręsti, kuriuo keliu ji suks. Vieni tikisi progresyvesnės krypties ir mano, kad laikas turėti moterį 007 – jau šiame filme tam, beje, yra bent dvi kandidatės. Kiti greičiausiai norėtų labiau klasikinio Bondo, kai visi nuo kūrėjų iki žiūrovų žino dalyvaujantis kolektyviniame smagaus absurdo reginyje. Bet net grįžimas prie ankstesnio 007 vis tiek reikštų naują Bondą. Jei pažiūrėtumėte senuosius jo filmus, išvystume ten tokio akis badančio seksizmo ir tuštybės, kad viltys, jog kas nors šiandien kurs būtent taip, išgaruotų. Kelias turės būti naujas.
„Mirtis palauks“ atrodo parašytas būtent tapti tašku ar bent jau kabliataškiu.
„Mirtis palauks“ atrodo parašytas būtent tapti tašku ar bent jau kabliataškiu. Jis į stalčius sudėlioja penkis D.Craigo eros filmus, suvedžioja virtuves kas už ką kaltas, kas ko už tai nusipelnė ir kaip tęsis gyvenimas po. Pasakojimas tiesiog šaukia, kad tai, su kuo asocijuota ši Bondo era, baigėsi.
Ar kita bus tokia pat rimta, o gal atvirkščiai, nerūpestinga ir šmaikšti? Tiesa pasakius, nenuliūdintų nei viena, nei kita. Nuliūdintų tolesnis plėtimasis į vis didesnes bombas, vis blogesnes piktadarių organizacijas ir vis ilgesnes pačių juostų trukmes. Galima būti rimtam ir sykiu neapsimesti labai gudriu ar svarbiu. Kokybė kuriama ne garsiai giriantis. 007 su tuo sutiktų.
