Truputis istorijos. Tikroji Maud Lewis gimė 1903-aisiais, Naujojoje Škotijoje – nedidukėje Kanados provincijoje. Nuo pat gimimo jos kūnas turėjo gana ryškių deformacijų, bet tai nė kiek netrukdė tėvams apipinti dukters meile bei rūpesčiu. Anaiptol – mama ne tik stengėsi, kad Modė mokytųsi, bet ir mokė piešti ją kalėdines atvirutes bei groti pianinu – ką ji darė iki artritas dar jaunystėje nepataisomai sužalojo jos rankas.
Tuo tarpu ši airių režisierės Aisling Walsh biografinė drama prasideda ketvirtajame dešimtmetyje, kai Modės (akt. Sally Hawkins) gyvenime tikrai nebuvo tiek meilės ir šilumos. Po tėvų mirties, negalėdama savęs išlaikyti, jai teko persikelti gyventi su teta, kuriai ypač kliūdavo Modės elgesys. Maištaudama ji dažnai išslinkdavo naktimis į taverną, kur ji gėrė alų, rūkė, klausėsi džiazo ir tiesiog nerūpestingai leido laiką.
Turbūt nereikia sakyti, kad griežtos, dėl visko ją kaltinančios tetos namai ilgainiui turėjo įsiėsti šiai laisvos sielos asmenybei. Todėl vieną dieną parduotuvėje pamatytas skelbimas, kad vietinis žuvies prekeivis ieško tarnaitės, Modei atrodė tarsi išsigelbėjimas.
Tačiau šis prekeivis pasirodę besąs mažakalbis atsiskyrėlis, kuris tikrai nesidžiaugė, kad vienintelė į skelbimą atsiliepusi moteris yra sunkiai vaikštanti keistuolė. Jis net tiesiai šviesiai pasako, kad jo ūkyje pagal svarbą Modė yra žemiau ne tik už jį, bet ir už šunis bei vištas. Vis dėlto Modės pozityvumas ir begalinis noras atrasti savo vietą pasaulyje nugalėjo. Tad ji ne tik ėmėsi darbo, bet galiausiai sugebėjo ir „prakalbinti“ savyje užsidariusį Everetą.
Filmo lūžis įvyksta tada, kai Modė vėl pradeda piešti – tai buvo ne tik jos išsigelbėjimas iš naujos, bet vis tiek gana niūrios kasdienybės, bet ir dalykas, leidęs atrasti jai tikrąjį gyvenimo džiaugsmą.
Tiesa, jos paveikslai technikos prasme nebuvo šedevrai ir iš pažiūros atrodo kaip vaiko piešiniai. Apie tokius kūrinius dažnai tiesiog sakoma, kad „juose kažkas yra“. Tą „kažką“ tikriausiai galima apibrėžti kaip gebėjimą įnešti šviesos ir originalumo į paprastą ir iš pažiūros neįdomų kaimo gyvenimą. Nors jos darbus noriai pirko, Pati Maud Lewis savo darbus niekada negavo daugiau dešimties dolerių. Vis dėlto dabar jos darbai vertinami šimtais tūkstančių.
S. Hawkins atliko puikų Modės vaidmenį – ne tik tobulai atkartodama artritu sergančio žmogaus judesius, bet – o tai ir buvo režisierės tikslas – išryškindama jos orumą, intelektualumą ir puikų humoro jausmą. Tą puikiai iliustruoja viena iš filmo frazių: „Matai tą debesį? Ar jis tau neprimena moters su didele subine?“.
Reiktų paminėti ir tai, kad šiam filmui visa komanda ruošėsi itin rimtai ir ilgai. Hawkins, ruošdamasi vaidmeniui, mokėsi piešti po tris keturias valandas per dieną ir turėjo judesio mokytoją, kuris padėjo jai išmokti judėti, kaip žmogui, sergančiam artritu. O kūrybinė komanda net 10 metų ruošė šį projektą dar iki prasidedant filmavimams.
Visgi šis filmas susilaukė gana nemažai kritikos už ne ypač įtikinančią Ethano Hawke‘o („Prieš aušrą“, „Vaikystė“) vaidybą bei tai, kad šių žmonių biografija buvo stipriai sušvelninta bei pagražinta net ir tiesiogine to žodžio prasme. Gal tai ir keistas kaltinimas, tačiau tenka pripažinti, kad tikrasis Everetas toli gražu nebuvo toks išvaizdus kaip E. Hawke, o ir pati Modė – kaip S. Hawkins.
Nepaisant to, tai nepaprastai šviesus ir vilties bei gyvenimo džiaugsmo kupinas, nors ir liūdnas filmas. Žinoma, kaip dažnai pasitaiko kine, daug kas šiame filme pagražinta, daug kas dramatizuota ir neatitinka tikrovės. Tačiau svarbiausia pamoka, kurią išmoko ir tikrojo M. Lewis atskleista puikiai: kad ir kokios nepalankios būtų aplinkybės, kad ir kaip per vėlu atrodytų pradėti daryti tai, kam iš tiesų jauti aistrą – tai daryti verta.
Filmą „Modė“ legaliai galite pažiūrėti išmaniojoje „Telia“ televizijoje.
