Filmas „Žemės broliai“ – tai šio rudens moksleivių kino stovyklos rezultatas. Partizanišką 8 minučių filmą (pagal Ievos Narkutės dainą; žodžiai B.Krivicko) kūrė daugiatautė komanda, suvažiavusi iš daugelio Lietuvos miestų ir miestelių – Šalčininkų, Nemėžio, Visagino, Rūdiškių, Vilniaus, Kauno ir Tauragės.
Filmo pagrindas – legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ėjimas į Vakarus per geležinę Sovietų Sąjungos sieną 1947 metų gruodį. To žygio metu žuvo bemaž visi Daumantą lydėję partizanai, tik Juozui Lukšai ir Kazimierui Pypliui pavyko pasiekti Lenkiją, o vėliau ir kitas Europos šalis. Ten jie papasakojo apie Lietuvoj vykdomas represijas, trėmimus, laisvės kovų sąjūdį, nuvežė daugybę dokumentų, nuotraukų, laišką popiežiui. Tuo žygiu buvo užtikrinta Vakarų Europos institucijų pagalba Lietuvos partizanams.
Filmo pagrindas – legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ėjimas į Vakarus per geležinę Sovietų Sąjungos sieną 1947 metų gruodį.
Šis kuklus mažo biudžeto moksleiviškas filmas buvo sukurtas su itin dideliu entuziazmu. Stovyklautojai patys kūrė scenarijų, patys gaminosi rekvizitą, o paskui patys ir suvaidino visus filmo personažus. Tūlas istorikas galėtų prikibti, kad anuomet uniformos bei ginklai buvo ne visiškai tokie – ir jis bus teisūs, bet stovyklos galimybės buvo tokios, kokios buvo. Tad ir dirbti teko su tuo pasiskolintu rekvizitu bei rūbais, kurie tuo metu Kino studijos sandėliuose buvo laisvi.
Tačiau stiprioji filmo pusė – emocija, azartas, vidinė gyvastis, kuri kitąkart svarbiau už tikslią autentiką. O ypač svarbus stovyklautojų patyrimas: tokiu būdu Lietuvos pokario istorija, jos laivės kovos tapo sava patirtimi daugeliui moksleivių, kuriems iki tol minėta tema galbūt neatrodė tokia sava ar aktuali. Manau, kad tai itin veiksminga kūrybinio ir pilietinio ugdymosi priemonė – moksleiviai tapo labiau Lietuvos, Lietuva tapo labiau moksleivių.
