Filmas „Tolyn į kosmosą“ („The Farthest“, rež. Emer Reynolds) – tai meilės laiškas mokslui, kuriame naudojama archyvinė medžiaga, nufilmuota vykstant zondų konstravimo procesui. Jį komentuoja mokslo žurnalistė Goda Raibytė, pati šį rudenį buvusi viename NASA centrų Los Andžele ir kalbinusi misijos vadovą Edwardą Stone‘ą.
„Sakoma, kad mokslas nebaigtas, kol nėra tinkamai iškomunikuotas. Taigi jo populiarinimas yra ne tik dalis mokslininko darbo, bet ir gyvybiškai svarbus procesas visam mokslui. Misijai „Voyager“ čia kol kas nėra lygių.
Kelionę pradėję 1977 m., „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ atskleidė menkai iki tol pažintų pasaulių įvairovę ir iš esmės pakeitė mokslininkų suvokimą apie Saulės sistemą. Tačiau to buvo negana. Pergudravę federalinę valdžią ir net save, mokslininkai nukreipė zondus į tarpžvaigždinę erdvę. Dabar „Voyager 1“ yra toliausiai nuo Žemės skriejantis žmonių sukurtas aparatas, 2012 m. oficialiai palikęs Saulės sistemą. Džiugina tai, kad prie „Voyager 1“ rankas prikišo ir lietuvių kilmės profesorius Jonas Žmuidzinas. Būtent jo sukurta technologija padėjo nustatyti, kad zondas jau pasiekė tarpžvaigždinę erdvę.
„Voyager“ kosmose skries amžinai – net tada, kai Saulė jau seniai bus sunaikinusi Žemę. Kaip sakė vyriausiasis misijos mokslininkas Edwardas Stone‘as, zondai taps mūsų planetos ambasadoriais nežemiškoms civilizacijoms. O kol kas „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ į Žemę kasdien siunčia naujus duomenis.
Tinkamai komunikuoti kosmoso misijas yra itin svarbu. Vienos misijos biudžetas gali būti skaičiuojamas ir milijardais dolerių, kurie dažniausiai keliauja ne iš privačių, bet iš mokesčių mokėtojų kišenių. Tačiau „Voyager“ misijos komandai kol kas pavyko tai padaryti geriausiai. Galbūt todėl, kad kadaise jiems kartelę aukštai iškėlė pats Carlas Saganas. Jam būdingos kosmoso romantikos nestinga ir filme „Tolyn į kosmosą“ – čia viskas sudėliota taip, kad suspaustų net visiškai nesidominčiojo mokslu širdį. Kaip ir dera geram mokslo populiarinimo filmui.
„Tolyn į kosmosą“ – čia viskas sudėliota taip, kad suspaustų net visiškai nesidominčiojo mokslu širdį. Kaip ir dera geram mokslo populiarinimo filmui.
Siekdama įtraukti ir sudominti visuomenę „Voyager“ komanda padarė keletą rizikingų sprendimų, kurie nesuteikė jokių mokslinių duomenų, bet padėjo sklisti žiniai ir bent jau iš dalies sumažinti klausiančiųjų „O kas iš to?“ skaičių. Tai – žmonijos žinutė nežemiškoms civilizacijoms – „Golden record“ lauknešėlis, kuriame pasistengta atspindėti to laikotarpio civilizaciją ir pagrindinius mokslo konceptus. Taip pat 1990 m. padarytas Žemės selfis per 6 mln. km – garsioji fotografija „The pale blue dot“, tarsi pirmą kartą realiai parodžiusi, kad kosminėje neaprėpiamybėje mūsų planeta yra tik mažytė melsva kosmoso dulkelė.
„Tolyn į kosmosą“ man yra gražiausia matyta dokumentika apie „Voyager“. Joje dailiai sudėlioti kirčiai ant svarbiausių mokslinių pasiekimų, kartu perteikiant visą atradimų, iššūkių azartą, neblėstančią meilę ir entuziazmą kosmosui. Svarbiausia – filmo kūrėjams pavyko sutraukti visą mokslo žvaigždyną – jau minėtą E.C.Stone‘ą, kosmologą Lawrence‘ą Kraussą, astronomę, garsių mokslinės fantastikos filmų, tokių kaip „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“), patarėją ir prodiuserę Carolyn Porco ir pan.
Pažiūrėjus filmą, tikrai nekils abejonių, kodėl „Voyager“ yra sėkmingiausia žmonijos misija į kosmosą.“
