– Nuo ko prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Janu Hřebejku?
– Ironiška, bet apie tai, kad Janas Hřebejkas ketina kurti šį filmą, sužinojau visiškai atsitiktinai, iš interviu viename čekų žurnale. Man atrodo, jis sakė, kad norėtų, jog mokytoją vaidintų L.Šafránková, tačiau ji tuo metu vaidino mokytoją kitame filme, todėl režisierius važinėjo po regiono teatrus ieškodamas kitos aktorės. Tuo metu galvojau, kad jeigu būtų vykdoma atranka, gal ir turėčiau realią galimybę gauti vaidmenį, tačiau Slovakijoje, turbūt, tai nėra realu... Ir tada, po šešių mėnesių, prodiuserė Zuzana Mistríková, lyg tarp kitko, pranešė, kad galbūt bus paskelbta atranka būtent man. Jaučiausi labai dėkinga, kad mane surado.
– Manipuliacija, kuri yra šio filmo ašis, aktuali visais laikais, neatsižvelgiant į politinę situaciją. Ką jums reiškė įkūnyti tokį kontroversišką vaidmenį?
– Be jokios abejonės, manipuliacija yra šlykštus reiškinys, su kuriuo susiduriame kiekviename žingsnyje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip ir turi būti, ir mes iš lėto prie jos priprantame. Filmo scenarijus yra tiesiog puikus, o mokytojos personažas buvo parašytas taip, kad aš galėjau pati jį kurti; iš tiesų, aš ieškojau piktadario vaidmens – nesu jų daug vaidinusi. Man patiko, kad iš scenarijaus ir vaidmens nebuvo galima iki galo suprasti, ar tai komedija, ar drama. Tiesiog mėgavausi tuo ir stengiausi balansuoti tarp šių dviejų kraštutinumų. Mes, visa komanda, tiesiog mėgavomės procesu.
– Mokytoja manipuliuoja tėvais per savo mokinius, kurie taip pat yra labai svarbūs filmo veikėjai. Koks jausmas dirbti su tiek daug „kolegų“ vaikų? Ar vaikai – lygiaverčiai scenų partneriai?
– Vaikai buvo tikrai gerai atrinkti, ir ne vien dėl to, kad buvo panašūs į savo tėvus filme. Su mumis vaidino M.Labuda’os anūkas – puikus jaunasis aktorius.
– Ar anksčiau dirbote kine arba teatre su suaugusiais „Mokytojos“ aktoriais? Ar tokia patirtis padeda?
– Taip, daugumą aktorių puikiai pažinojau. Kartu su Csongoru Kassai‘umi keliaujančiame teatre vaidiname spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta po trisdešimties metų“. Iš kolegų čekų – kartu su Martinu Havelka pasirodėme dviejuose spektakliuose Brno „Miesto Teatre“. Ir, žinoma, Peteris Bebjakas, režisavęs televizijos serialą „Odsouzené“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį. Filmo komanda buvo nuostabi. Tiesą sakant, filmavimo aikštelėje dirbo net trys režisieriai – malonu buvo matyti Martiną Šulíką, atlikusį valytojo vaidmenį.
– Tai jūsų pirmasis darbas su vienu žinomiausių čekų režisierių Janu Hřebejku. Kuo darbas su juo buvo išskirtinis?
– Tai buvo vienas iš maloniausių darbų per visą mano karjerą. Manau, kad J.Hřebejkas atrankos metu labai atidžiai renkasi aktorius, dėl to filmavimo aikštelėje jiems suteikiama laisvė vaidinti. Bet kuriuo atveju scenarijus buvo taip gerai parašytas, kad nebebuvo ką ir pridurti. Jaučiau jo pasitikėjimą manimi, matėsi, kad jis, kaip ir aktoriai, mėgaujasi procesu. Darbas su J.Hřebejku buvo tikras malonumas, jaučiuosi dėkinga už suteiktą galimybę.
