Kartais pradėdavo atrodyti, kad laukimas tęsis amžinai. 1926-ais jis jau buvo pasiruošęs viską mesti. Atkalbėjo atsitiktinai sutiktas pažįstamas, tuo metu karjeros piką pasiekęs Lonas Chaney: „Jei ketini vaidinti, tai ir vaidink. Niekada nepasiduok, net jei tektų badauti. Kito būdo nėra.“
Po penkerių metų, atsitiktinis apsilankymas atrankoje padovanojo B.Karloffui kalinio vaidmenį Martino Flavino pjesėje. Pastebėtas aktorių besidairančių agentų, jis buvo pasamdytas sukurti tą patį vaidmenį pjesės ekranizacijoje. Nuo tol jo reikalai pamažu gerėjo: pradėjo dirbti su didžiosiomis studijomis, tarp kurių buvo ir „Universal“. Neabejotinai, studijos ketinimai kurti naują siaubo filmą pasiekė ir jį.
Tiesą pasakius, apie šiuos planus girdėjo, ko gero, kiekvienas bent kažkiek kino lauku besidomintis žmogus. Neseniai išleistas siaubo filmas „Drakula“ tapo tikru fenomenu.
Jo sėkmė buvo tiek pat beprecedentė, kiek ir netikėta, ir studijos „Universal“ vadovai kurį laiką negalėjo suvokti, kas ją lėmė. Šalį krėtė Didžioji Depresija. Kodėl kas nors turėtų mokėti už tai, kad pasižiūrėtų, kaip 48-erių vyras lipa iš karsto? Spėjimą turėjo filmo režisierius Todas Browningas: „O.Henris kartą pastebėjo, kad negyvas arklys gatvėje surinktų daugiau žiūrovų nei pati prabangiausia karieta.“
Kaip bebūtų, skaičiai bylojo patys už save. „Drakula“ uždirbo studijai 700 000 dolerių ir tapo pelningiausiu iš 1931-ais skurtų filmų. Visgi, nors „Drakula“ ir buvo rodomas pilnutėlėse salėse, šalies ekonominė situacija tik prastėjo, o kartu su ja ir „Universal“ reikalai. 1931-ųjų kovą studijos vadovas Carlas Laemmle’is vyresnysis priėmė sprendimą atleisti 1500 darbuotojų. Jis visada siekė, kad jo kompanija būtų viena ir lauko lyderių, tačiau, kitaip nei kitos didžiosios studijos, „Universal“ neturėjo nuosavo kino teatrų tinklo, kuriame būtų galima be problemų išleisti naujus filmus. Jie dirbo su nepriklausomais kino rodytojais ir todėl atsidūrė nepalankioje padėtyje.
Tokiomis aplinkybėmis prastai vertinamas siaubo žanras vis labiau atrodė kaip studijos išlikimui būtina niša. Todėl „Universal“ nusiteikimo nedelsiant sukurti dar vieną siaubo filmą nepaveikė net „Drakulos“ režisieriaus grįžimas pas savo ankstesnį darbdavį – į studiją „MGM“. Tikrasis iššūkis buvo tinkamos medžiagos radimas. Laimei, paieškos nesitęsė ilgai, ir jau balandį studijos gamybos vadovas už 20 000 dolerių (perpus pigiau, nei „Drakulos“ atveju) įsigijo teisę ekranizuoti Marry Shelley gotikinį romaną „Frankenšteinas“.
Adaptuoti tekstą buvo pasamdytas prancūzų kilmės scenaristas ir režisierius Robertas Florey. Stropiai laikydamasis studijos griežtų reikalavimų filmo trukmei ir biudžetui, pirminėje scenarijaus versijoje jis paliko tik svarbiausius romano elementus. M.Shelley tekstas pasižymėjo komplikuota struktūra, vingiuojančiu siužetu ir nuolatiniais filosofiniais nukrypimais. R.Foley versija buvo visiška jo priešingybė. Jis redukavo romano pasakojimą iki išgrynintų siaubo tropų rinkinio ir sugebėjo sutalpinti istorijos veiksmą vos į kelias lokacijas, tačiau išsaugojo literatūrinio pirmtako alegorines savybes. „Frankenšteinas“ tapo beveik neatpažįstamas, tačiau tobulai atitiko studijos lūkesčius.
Iš pradžių Frankenšteino pabaisos vaidmuo buvo pasiūlytas grafą Drakulą suvaidinusiam Belui Lugosi. Tačiau aktorius tikėjosi vaidinti patį Viktorą Frankenšteiną, o įkūnyti beveik nekalbančią pabaisą jam atrodė nepriimtina, juolab kad su grimu jis taptų bemaž neatpažįstamas. Taip filmo komandoje atsirado laisva vieta, kuriai nebuvo tinkamas nė vienas iš nuolatinių studijos darbuotojų. Paskelbus atranką tarp pretendentų atsirado liesas, impozantiškas teatro ir kino aktorius Johnas Carradine’as, tuo metu dažniausiai dirbęs po Johno Peterio Richmondo sceniniu pseudonimu. Šis jaunuolis puikiai tiko vaidmeniui dar ir dėl to, kad kažkuo priminė Belą Lugosį, tačiau sužinojęs, kad vaidmuo yra praktiškai nebylus, pasitraukė iš atrankos. Po 50-ies metų vienoje pokalbių laidoje jau legendinis aktorius J.Carradine’as prisipažino visiškai nesigailintis atsisakęs šios galimybės. „Vaikinas, kuriam atiteko vaidmuo, buvo žavus ir talentingas“ , – pasakė jis. To „žavaus vaikinio“ vardas buvo B.Karloffas.
„Frankenšteiną“ režisuoti pasamdytą James’ą Whale'ą sužavėjo menkai žinomo, bet gerą reputaciją turinčio B.Karloffo charizmos intensyvumas. Js tikėjo, kad ši jo savybė prasiskverbs net per grimą, ir pakylės vaidmenį į reikalingas aukštumas. B.Karloffą sužavėjo iššūkis ir jis sutiko imtis darbo.
Bendradarbiaudamas su grimo dailininku Jacku Pierce’u jis sukūrė ikonišku tapusį Frankenšteino pabaisos įvaizdį, su stačiakampe galva plokščiu viršugalviu, įdubusia burna, išsikišusia kakta ir iš kaklo kyšančiais elektrodais. Tačiau išties įsimintiną pabaisą padarė būtent B.Karloffo vaidyba.
Kaip ir Lonas Chaney, js žinojo, – norint, kad monstriškas personažas užmegztų ryšį su žiūrovu, reikia pasitelkti patosą. Originalioji M.Shelley Frankenšteino pabaisa yra iškalbus, filosofiškas, melancholiškas personažas. B.Karloffo monstras yra nebylys ir turi reikštis pantomima.
Aktorius puikiai išnaudojo šią galimybę. „Monstras buvo nekalbus, bejėgis ir tragiškas... kaip galima nejausti simpatijos tokiai būtybei?“, – klausė. Jis gudriai išryškino savo kuriamo veikėjo pažeidžiamumą. Nuo tos akimirkos, kai monstras filme iškelia rankas prieš šviesą, kuri skverbiasi į jo kalinimo vietą, jis tampa kažkuo, su kuriuo žiūrovas gali susitapatinti: savimi nepasitikinčiu, nerangiu, dėl nesuprantamu priežasčių niekinamu vaiku.
„Frankenšteino“ rezultatai pranoko visus lūkesčius, tačiau jo sukelto furoro mastą galima tinkamai įvertinti tik pažvelgus į recepciją tuometinėje kino spaudoje. Šiandien filmas laikomas meniška, vietomis net poetiškai subtilia siaubo klasika. 1931-ais jį priėmė kaip kraupų, savitikslio smurto kupiną eksploatacinį kūrinį. Jo kritikų buvo daug ir jie buvo labai įtūžę.
Pavyzdžiui, Kanzaso cenzoriai filmą paprasčiausiai paskerdė (tiesiogine šio žodžio prasme), nurodę iškirpti net 32 nepriimtinas filmo vietas. Jų „patvirtintas“ filmas sutrumpėjo perpus ir tapo visiškai nesuprantamas. „Frankenšteiną“ išgelbėjo kino kritikai. Jų pikti straipsniai pasirodė tokiais kiekiais, kad galiausiai valstijos gubernatorius buvo priverstas grąžinti visus trūkstamus kadrus ir scenas. „Universal“ gamybos vadovas Carlas Laemmie’is jaunesnysis viešai padėkojo spaudos atstovams už žodžio laisvės gynimą, tačiau neabejotinai vos sugebėjo susiturėti iš laimės. Kilęs triukšmas tik dar išaugino filmo gaunamas pajamas.
Užčiuopę aukso gyslą, studijos vadovai neketino sustoti. Per ateinančius ketverius metus pasirodė visa eilė klasikinių siaubo filmų, kurie dabar žinomi, kaip ciklas „Universal Monsters“ (angl. Studijos „Universal“ pabaisos). Visgi, „Universal“ siaubo filmų šlovei nebuvo lemta trukti ilgai. Pirmoji priežastis buvo cenzūra. 1930-ųjų kovą didžiosios kino studijos įsipareigojo laikytis puritoniškų Kino gamybos kodekso taisyklių, kurios reglamentavo griežtą susilaikymą nuo bet kokio perteklinio smurtinio ar erotinio turinio vaizdavimo kine. Kurį laiką tas įsipareigojimas tebuvo formalus. Tačiau nuo 1934-ųjų liepos visiems JAV rinkoje išleidžiamiems filmams pasidarė privaloma gauti Kino gamybos kodekso administracijos išduodamą pažymą. Kodekso neatitinkantys filmai turėjo būti redaguojami arba buvo draudžiami. Netrukus potencialiai nepriimtinų temų, vaizdų ir siužetų pasiūla beveik išnyko.
Antroji priežastis buvo ekonominė. Nepaisant puikių siaubo filmų rezultatų, „Universal“ turėjo didelių problemų. Depresijos pasekmės ir visos pramonės streikas privertė studiją keliems mėnesiams apskritai nutraukti filmų gamybą, o kaltinimai nepotizmu sukėlė sumaištį ir neigiamai paveikė studijos pelno maržą. Grynieji nuostoliai nepaliaujamai viršijo pelną.
Atsidūręs tiek finansine praraja, Carlas Laemmle’is vyresnysis pradėjo rimtai svarstyti verslo konkurentų pasiūlymus nusipirkti studiją. Tačiau galiausiai „Universal“ įkūrėjas prarado savo kompaniją bankui. 1935-ųjų lapkritį, kad skubiai užsitikrintų lėšas studijai išlaikyti, jis buvo priverstas sudaryti sandorį su J.Cheeverio Cowdino kompanija „Standard Capital Corporation“ ir verslo magnatu Charlesu R.Rogersu. Verslininkai paskolino C.Laemmle'iui 750 000 JAV dolerių su sąlyga, kad jiems bus suteikta galimybė per tris mėnesius nupirkti studiją už 5,5 mln. dolerių.
Įsitikinęs, kad iš naujų filmų gautas pelnas padės išvengti bankroto, C.Laemmle'is sutiko su paskolos sąlygomis. Tai buvo lemtinga klaida. Nepraėjus nė pusmečiui J.C.Cowdinas ir C.R.Rogersas sukaupė pakankamą pinigų sumą, kad įsigytų 90 proc. bendrovės „Universal“ akcijų. 1936-ųjų kovo 14 d. Laemmle'ių šeimos imperija žlugo, o „Standard Capital Corporation“ perėmė studijos kontrolę. Iš jos pelenų iškilo „New Universal“ (angl. „Naujoji Universal“).
1936 m. gegužę, išleidus į kino teatrus filmą „Drakulos dukrą“ (Dracula’s Daughter), likę siaubo filmų projektai buvo išbraukti iš studijos gamybos grafikų ir užleido vietą mažo biudžeto veiksmo filmams, naiviems miuziklams ir komedijoms. Tačiau naujoji valdžia, nors ir puikiai išmanė finansus, nieko nenutuokė apie filmų gamybą, ir po nepilnų dviejų metų studija vėl atsidūrė ties bankroto riba.
Siaubo kiną išgelbėjo vienas sumanaus kino rodytojas. 1938-ųjų rugpjūčio 5 d. Emilis Ulmanas, valdęs kino teatrą „Regina“ Beverli Hilse, nusprendė keturias dienas iš eilės parodyti senuosius „Universal“ filmus „Drakula“ ir „Frankenšteinas“ kartu su studijos „RKO“ 1933-ais sukurtu filmu „Kongo sūnu“ (Son of Kong).
Žiūrovai plūstelėjo į kino seansus. Vien tam, kad patenkintų netikėtą paklausą, kino teatrui kurį laiką teko dirbti 21 valandą per parą. Keturios naktys išsitęsė į penkias savaites. Po trijų savaičių nuo seansų pradžios gudrusis E.Ulmanas net užsakė tuo metu bedarbio B.Lugosi asmeninius pasirodymus tarp spektaklių, taip išlaikydamas žiūrovų srautus ir, beje, atgaivindamas jau primiršto vengrų aktoriaus karjerą. Reaguodami, studijos „Universal“ vadovai išspausdino 500 naujų „Drakulos“ ir „Frankenšteino“ kopijų ir išplatino jas visoje šalyje, pagaliau uždirbdami pinigus.
Sukluso visos Holivudo studijos; paklausa sukūrė naują pasiūlą. Nuo atsarginių suoliuko į filmavimo aikšteles buvo pakviesti B.Karloffas, B.Lugosi ir kitos siaubo filmų žvaigždės. Jau 1939-ųjų sausį JAV kino ekranuose pasirodė „Frankenšteino sūnus“ (Son of Frankenstein).
Bet tai buvo tik pradžia. Filmo uždirbti pinigai buvo investuoti į naujus, pigiai kuriamus, šabloniškus ir vis banalesnius klasikinių siaubo filmų tęsinius. Vien per kitus metus studija išleido tokius filmus kaip „Nematomas žmogus sugrįžta“ (The Invisible Man Returns), „Nematoma moteris“ (The Invisible Woman), „Mumijos ranka“ (The Mummy’s Hand). Taip pat pasirodė ir „Juodasis penktadienis“ (Black Friday), kuriame B.Lugosi ir B.Karloffas vaidino kartu, bet, žiūrovų nusivylimui, neturėjo nė vienos bendros scenos.
Paskutinis šiuo laikotarpiu sukurtas reikšmingas kūrinys išėjo 1941 metais. George'o Waggnerio filmas „Žmogaus sukurtas monstras“ (Man Made Monster, 1941) atvedė Loną Chaney jaunesnįjį į jo tėvui šlovę atnešusį žanrą, o Arthuro Lubino filmas „Eiliniai“ (Buck Privates, 1941) įtvirtino Budą Abbotta ir Lou Costellą kaip populiariausius savo kartos Holivudo komikus.
„Universal“ pavedė G.Waggneriui apjungti šių filmų elementus, o šis pasamdė patikimą scenaristą Curtą Siodmaką darbui prie scenarijaus. Prisiminimuose C.Siodmakas rašė: „Man pasakė: „Turime 180 000 dolerių, Loną Chaney jaunesnįjį, Claude'ą Rainsą, Ralphą Bellamy, Warreną Williamą, Marią Ouspenskayą, B.Lugosį ir pavadinimą „Žmogus vilkas“. Filmuosime už dešimties savaičių. Pirmyn!“
C.Siodmakas pasielgė kardinaliai priešingai. Jis sąmoningai siekė pristatyti juostos scenarijų kuo vėliau, kad perduoti jį kito scenaristo redaktūrai būtų kone neįmanoma. Tai buvo labai svarbi gudrybė, mat jo scenarijuje buvo plėtojama pirmoji originali „Universal“ siaubo istorija per pastarąjį dešimtmetį. Nors studija jau buvo išleidusi filmą tokiu pat pavadinimu, C.Siodmakas teigė nesiskolinęs jokių idėjų nei iš 1935-ais sukurto „Žmogaus vilko“, nei iš kitos 4 dešimtmečio B.Karloffui ruoštos, bet taip ir nenufilmuotos juostos. Vietoj to jis skyrė daug laiko knygoms apie likantropiją ir psichines patologijas, dėl kurių žmonės manė esą vilkai.
Išskirtiniai buvo ir filmui sukurti specialieji efektai. Prieš dešimtmetį prie „Frankenšteino“ dirbęs Jackas Pierce’as ėmėsi vilkolakio grimo su seniai demonstruotu entuziazmu. Daugiausiai darbo pareikalavo scenos, kuriose Lonas Chaney jaunesnysis transformuodavosi iš žmogaus į gauruotąją pabaisą. Tokios scenos būdavo filmuojamos gyvai, sustabdyto kadro technika, palaipsniui papildant aktoriaus makiažą naujais elementais. Tai reiškė, kad vienos transformacijos filmavimai užtrukdavo po keturias valandas, o paskui dar beveik valandos reikėdavo makiažui nuvalyti.
Aktorius viešai skundėsi Jacko Pierce’o keliamomis kančiomis: „Po darbo būnu įkaitęs ir pavargęs, ir turiu keturiasdešimt penkias minutes sėdėti toje kėdėje, kol Pierce'as mane kankina, plėšdamas nuo odos ryte uždėtą grimą.“ Vienas aikštelėje dirbęs publicistas pasiūlė jam miegoti nenusiimant grimo. Lonas Chaney atsakė svarstęs ir šią galimybę, tačiau bijantis, kad per naktį susiklijuos akių vokai.
Filmo išleidimo vos nesugriovė JAV teritoriją pasiekęs karas. Netikėtas jūrų bazės Perl Harbore užpuolimas paliko šalį šoko būsenoje, ir buvo baiminamasi, kad šie įvykiai neigiamai paveiks visuomenės apetitą siaubui. Užėmę griežtą moralią poziciją, „Variety“ kino kritikai po išankstinių peržiūrų teigė, jog „Žmogus vilkas“ yra abejotinos vertės pramoga. Studijos laimei, žiūrovai manė kitaip. Nepaisant šaltos kritikų reakcijos, filmas tapo vienu metų pelningiausių.
Po projekto sėkmės George’as Waggneris tapo vienu iš studijos prodiuseriu. Netrukus interviu „Saturday Evening Post“ jis pasidalino ir savo išgryninta siaubo filmų formule:
-
Tai turi būti pasakas primenančios istorijos.
-
Jų personažai turi būti įtikinami.
-
Juose turi būti neįprastų techninių efektų.
-
Be pagrindinės pabaisos, turi būti ir antraplanis keistos išvaizdos personažas.
-
Turi būti iš karto suprantama, kad tai siaubo filmai.
-
Juose turi būti skeptiškas personažas, atspindintis pirminį žiūrovo nepasitikėjimą.
-
Jie turi būti pagrįsti kokia nors pseudomoksline prielaida.
Apsiginklavęs šiuo taisyklių rinkiniu, „Universal“ fabrikas ir toliau gamino šabloniškus siaubo filmus. Antrojo pasaulinio karo metais jų pagrindinės pabaigos – Frankenšteinas, Drakula, Mumija ir Nematomas žmogus – mirdavo ir vėl sugrįždavo begalę kartų, inspiruodavo ciklus, šalutiniams personažams skirtus filmus, alternatyvias tų pačių įvykių versijas, net kartu atsidurdavo tuose pačiuose filmuose. Iš paskos rikiavosi filmai apie vaiduoklius, zombius ir pamišusius gydytojus. 1939–1946 metais pasirodė dar po keturis filmus apie Frankenšteino pabaisą, Mumiją ir Nematomą žmogų, taip pat trys Drakulos serijos filmai. Lengvo ir prognozuojamo pelno siekis lėmė studijos norus bet kokiu, kad ir menkiausiu pretekstu vėl grąžinti monstrus į ekranus.
Dešimtmečio pabaigoje „Universal“ siaubo filmų ciklas priartėjo prie neišvengiamos pabaigos – saviparodijos. 1948-ais, investavus vos 792 000 dolerių, buvo sukurta paviršutiniška siaubo komedija „Abbottas ir Costellas sutinka Frankenšteiną“ (Abbott and Costello Meet Frankenstein). Tarp kitų įprastų veidų jame vėl pasirodė ir Belos Lugosi vaidinamas grafas Drakula. Paklaustas, ar nemano, kad darbas komedijoje kenkia jo įvaizdžiui, jis atsakė: „Aš viso labo turiu gąsdinti mažus berniukus, o tai visiškai pateisinamas užsiėmimas. Mano prekės ženklas liks nesuteptas.“ Studija paprašė B.Karloffo padėti reklamuoti filmą, nors aktorius jame net nesifilmavo. Jis sutiko, bet su viena sąlyga – jei tik nereikės jo žiūrėti.
