Pasirodo, Andrė ilgai ieškojo būdo sukurti teleportacijos įrenginį, o kai galiausiai įsitikino, kad jam pavyko, nusprendė pats išbandyti savo išradimą. Deja, teleportacijos metu kartu su juo į aparato kabiną įskrido musė, tad po eksperimento Andrė savo siaubui suprato įgijęs musės galvą ir ranką. Dėl kažkokių priežasčių vis dar sugebėdamas blaiviai mąstyti, Andrė įtikino žmoną, kad vis dar gali viską sutvarkyti. Jo galva ir ranka turėjo atsidurti ant nelemtos musės kūno, todėl jiems tereikia surasti tą vabzdį. Deja, kol jie vykdo paieškas, Andrė darosi vis sudėtingiau valdyti savo protą ir jis sunaikina teleportacijos aparatą. Negalėdamas daugiau pakelti kančių, jis paprašo žmonos sutraiškyti jį didžiuliu metaliniu presu.
Filmą prodiusavo studijo „Twentieth Century-Fox“, siekdama pralenkti pigesnę, bet itin populiarią panašaus pobūdžio nepriklausomų studijų produkciją. Filmavimui buvo naudojami tuo metu pažangiausi „CinemaScope“ ir „DeLuxe Color“ procesai, o į režisierius kėdę atsisėdęs Kurtas Neumannas paskelbė: „Nekokybiško, pigaus eksploatacinio kino dienos baigėsi. Tokių filmų prikurta per daug, ir žiūrovai juos mato kiaurai. Šiuolaikinė mokslinė fantastika turi būti įtikinama, tikroviška ir techniškai pažangi.“
Ironiška, bet ikoniškiausia „Musės“ scena, iki šiol labiausiai vertinama gerbėjų ir kino kritikų, tikrai neatitinka tuometinių studijos atstovų suvokimo apie kokybę. Filme ji yra viena paskutinių. Dėl suprantamų priežasčių nepatikėję fantastiška Helenos istorija, Fransua su inspektoriumi Šarazu palaiko ją pamišusią ir ketina vežti į ligoninę. Tačiau tuo pat metu kito policijos pareigūno dėmesį patraukia viena keista musė Delambrų sode. Ji turi mirusio mokslininko galvą ir ranką, įstrigo voratinklyje ir stebėdama nenumaldomai artėjantį vorą iš paskutiniųjų kviečiasi pagalbos.
Žiūrėti į šios scenos specialiuosius efektus be šypsenos beveik neįmanoma, tačiau, paradoksaliai, netobulumas tik sustiprina jos dramatinį efektą. Po filmo premjeros „Newsweek“ rašė: „Paskutinė scena, kai musė žmogaus galva įsipainioja į voratinklį, yra šiurpesnė už bet ką iki šiol sukurto Holivude“.
„Musės“ technines savybes padiktavo didžiosioms Holivudo studijoms įprasta reginio kūrimo logika. Užtat filmo turinys buvo sklidinas jau įprastais bei atpažįstamais tapusių 6 deš. siaubo filmų tropų. Jis buvo paremtas nepretenzinga, žurnale „Playboy“ išspausdinta fantastine novele ir orientavosi į itin jauną auditoriją, kuriai nedaug rūpėjo dramaturginiai įmantrumai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad jame eilinį sykį pasireiškė baimė, susijusi su galimomis nesuvaldytų mokslo pasiekimų pasekmėmis.
Teisybės dėlei, reikėtų pabrėžti, kad mokslas tapo siaubo kino kritikos objektu toli gražu ne tik 6-ame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, kalbėdama apie pirmąją Mary Shelley romano „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją, Natalija Arlauskaitė teigia, kad „paprastai „frankenšteiniškųjų“ filmų turinys sukasi aplink modernybės pavojų fantazavimą ir status quo atkūrimą, t. y. tų pavojų įveikimą renkantis konservatyvią – grįžimo į ankstesnę būseną išsižadant mokslo ir pažinimo vaisių – strategiją.“
Vis dėlto 20-ojo amžiaus pradžios ir jo vidurio kontekstas šiuo požiūriu skyrės drastiškai. Maždaug prieš dešimt metų iki „Musės“ sukūrimo JAV, o ir visas likęs pasaulis, galėjo įsitikinti destruktyviomis mokslinės pažangos jėgomis. 1945-ųjų rugpjūtį JAV prezidentas Harry Trumanas priėmė sprendimą panaudoti dvi atomines bombas, kad galutinai palaužtų Japonijos pasipriešinimą ir užbaigtų Antrąjį pasaulinį karą. Bombos akimirksniu pražudė daugiau kaip 200 000 žmonių, o po savęs paliko ne tik mirtį, bet ir neregėtą taršą bei augantį nepasitikėjimą valdžia ir mokslo neutralumu. Nepaisant to, atominis ginklavimasis tęsėsi.
Kino pramonė atspindėjo šiuos procesus nepertraukiamu filmų srautu. Vienais pirmųjų naujosios siaubo ir fantastinio kino epochos šauklais tapo milžiniškų monstrų filmai. Ši banga prasidėjo nuo 1951-ais rašytojo Rayaus Bradburry parašyto apsakymo „Nautofonas“ (The Fog Horn), kuriame pasakojama apie vienišą dinozaurą, palaikiusį nautofono garsus giminingos būtybės balsu. 1952-ais pradedantis specialiųjų efektų kūrėjas ir rašytojo bičiulis Rayus Harryhausenas, įkvėptas prieš metus įvykusio filmo „King Kongas“ grįžimo į kino teatrus, pradėjo rengti kino projektą „Nautofono“ motyvais.
Filmas, kurį jis sukūrė, vadinosi „Pabaisa iš 20 000 pėdų gylio“ (The Beast from 20,000 Fathoms, 1953), kainavo 210 000 dolerių, uždirbo 5 000 000 dolerių, o pačiam R.Harryhausenui padėjo padaryti daug dešimtmečių trukusią specialiųjų efektų legendos karjerą. Po metų Japonijoje įsikūrusi „Toho“ studija sukūrė filmą apie iš vandenyno gelmių pasirodžiusią Godzilą ir davė pradžią kaiju žanrui. Staiga kiekvienas save gerbiantis kino kūrėjas turėjo sugalvoti savo monstrą.
Net ir neišsamus tuo metų pasirodžiusių filmų apie gigantiškas pabaisas sąrašas yra įspūdingas. „Tai atėjo iš jūros gelmių“ (It Came from Beneath the Sea, 1955) pristatė milžinišką aštuonkojį, ketinantį praryti San Franciską. Stambių gabaritų vabzdžiai ir voragyviai pasirodė filmuose „Jie“ (Them, 1954), „Tarantulas“ (Tarantula, 1955), „Mirtinasis maldininkas“ (The Deadly Mantis, 1957), „Pabaigos pradžia“ (The Beginning of the End, 1957) ir „Žemė prieš vorą“ (Earth us. the Spider, 1958). Didžiuliai skraidantys siaubūnai tapo filmų „Rodanas“ (Rodan, 1957) ir „Milžiniški nagai“ (The Giant Claw, 1957) pažiba. Išdidinami buvo ne tik gyvūnai ir vabzdžiai, bet ir žmonės, o kartais, kad visa žiūrovams įprasta kasdienybė įgytų monstriškas proporcijas, filmo herojai būdavo sumažinami iki musės dydžio. Visų šių transformacijų priežastis būdavo ta pati – radiacija.
Sovietų Sąjungai pradėjus savo branduolinio ginklo bandymus, būtinuoju atominės grėsmės palydovu tapo komunistinė grėsmė. Visą pasaulį sustingdė iki šiol neregėto tipo konfliktas – Šaltasis karas. Netrukus JAV sukūrė vandenilinę bombą. Patvirtindami dešiniųjų politikų prognozes, komunistai persikėlė į Europą, užgrobė Austrijos-Vengrijos imperijos likučius ir įkūrė vyriausybes Albanijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Tai, ką Winstonas Churchillis pavadino geležine uždanga, nusileido su trenksmu.
1950-ais komunistai užgrobė valdžią Kinijoje. Įsibegėjus karui Korėjoje, vis daugiau žmonių pradėjo bijoti, kad kita šioje įvykių grandinėje bus Amerika. Nelaukdamas, kol tai nutiks, senatorius Joe McCarthy ėmė tirti tariamus komunistų rėmėjus Valstybės departamente, o paskui ir Holivude. Antivalstybine veikla buvo apkaltinti aktoriai Edwardas G.Robinsonas ir Johnas Garfieldas. Kai J.McCarthy’iui nepavyko pateikti šių nusikaltimų įrodymų, jo įsteigta komisija taip įbaugino studijas, kad šios įrašė į juoduosius sąrašus ir nutraukė darbinius santykius su 1500 darbuotojų.
Tarsi to būtų negana, 1947-ųjų birželį Aidaho verslininkas ir pilotas Kennethas Arnoldas pastebėjo devynis blizgančius pusmėnulio formos objektus, skriejančius glaudžia formacija netoli Rainiero kalno Vašingtone. Jo apskaičiavimais, objektai buvo maždaug 15 metrų pločio ir skrido beveik 2000 kilometrų per valandą greičiu, t. y. daugiau nei dvigubai greičiau nei bet kuris žinomas šiuolaikinis orlaivis. Žurnalistams dar nespėjus sugalvoti terminą „skraidanti lėkštė“, pasirodė šimtai naujų pranešimų apie „neatpažintus skraidančius objektus“.
1952-ųjų liepą buvo pranešta apie septynis NSO, pažeidusius saugomą oro erdvę virš Baltųjų rūmų ir Kapitolijaus pastato. Karinių oro pajėgų reaktyviniai lėktuvai persekiojo orlaivius, bet bergždžiai. Liepos 29 d. oro pajėgų žvalgybos viršininkas generolas majoras Johnas Samfordas sukvietė žurnalistus spaudos konferenciją, kurioje šiuos incidentus aiškino temperatūros inversija ir „radaro miražais“, kurie esą buvo viso labo žemės šviesomis, atsispindinčiomis debesų apačioje. Majoras Donaldas Keyhoe savo ruožtu įžvelgė čia valstybinį sąmokslą, o paskui parašė apie tai knygą pavadinimu „Skraidančios lėkštės iš kosmoso“ (Flying Saucers from Outer Space).
„Raudonųjų baimė“ ir „skraidančių lėkščių“ baimė persidengė ir papildė viena kitą. To meto kolektyvinėje pasąmonėje įvairios mutacijos, nežemiškos kilmės užpuolikai ir komunistai tapo beveik sinonimais. Tokiuose filmuose kaip „Užpuolikai iš Marso“ (Invaders from Mars, 1953), „Fantomas iš kosmoso“ (Phantom from Space, 1953), „Taikinys – žemė“ (Target Earth, 1954), „Žemė prieš skraidančias lėkštes“ (Earth vs. the Flying Saucers, 1956), „Tai užkariavo pasaulį“ (It Conquered the World , 1956), „Nematomi užpuolikai“ (Invisible Invaders, 1959), „Planas 9 iš kosmoso“ (Plan 9 from Outer Space, 1959), „Paaugliai iš kosmoso“ (Teenagers from Outer Space, 1959) ir begalėje kitų žmonija vėl ir vėl turėdavo atremti klastingų ateivių atakas, tačiau jų realių atitikmenų kilmė buvo vienareikšmiškai žemiška.
Dažni to laikmečio siaubo filmai praktiškai neatskiriami vieni nuo kitų, o atskiro aptarimo verti nebent vienetai. Vienas tokių pavyzdžių – režisieriaus Dono Siegelio pagal to paties pavadinimo romaną sukurtas filmas „Kūno grobikų invazija“ (Invasion of the Body Snatchers, 1956). Jis taip pat pasakoja apie Amerikoje prasidedančią ateivių ataką, tačiau originalus yra jau ateivių pasirinktas puolimo būdas. Aukai užmigus, jie moka užauginti tikslią to žmogaus kopiją su visais prisiminimais, ir tokiu būdu tikisi nepastebimai pakeisti visą Žemės populiaciją. Ilgainiui saujelė filmo herojų perkanda užpuolikų kėslus, tačiau tuo pačiu ir supranta, kad nuo šiol niekuo negali pasitikėti – ateiviu gali būti bet kas.
Ši premisa akivaizdžiai atspindi Šaltojo karo laikų paranoją. Tačiau filmas išsiskiria tuo, kad D.Siegelis sąmoningai išryškina ne tik išorines grėsmes, bet ir bet kokiai industrinei visuomenei, tame tarpe ir JAV, būdingą aklą socialinį konformizmą. Juk vienodai mąstančios, ankštyse užaugintos žmonių kopijos gali ir šaržuotai vaizduoti komunistines visuomenes ir kolektyviškai priešų besidairančius režisieriaus bendrapiliečius.
Tokios dvipusės „Kūno grobikų invazijos“ interpretacijos galimybę patvirtina ir filmo recepcija. Filmo politinės metaforos išleidimo metu nesulaukė beveik jokių komentarų. Laikraštis „The New York Times“ apskritai atsisakė jį recenzuoti. Visgi, Dono Siegelio įžvalgos pergyveno savo laikmetį, o visa apimančio sąmokslo, kurį supranta tik išrinktieji persekiojami herojai, vizija ilgainiui tapo kultūriniu reiškiniu ne tik kino ekranuose.
Tuo tarpu pačiam Holivudui teko rūpintis visai kitais dalykais. 1948-ais į pramogų rinka netikėtai įsiveržė televizija. Iš pradžių mažas apvalus televizoriaus ekranas ir jame banguojantys nespalvoti vaizdai atrodė gana nekenksmingi. Pavyzdžiui, vienam iš studijos „20th Century-Fox“ įkūrėjų Darrylui F.Zanuckui iš pradžių ji atrodė viso labo greitai praeisianti mada. Tačiau galimybė nemokamai namų komforto apsupty girdėti ir matyti įvairias programas pasirodė patrauklesnė, nei jis manė. Savaitinis kino teatrų lankomumas, 1946-ais pasiekęs 82 milijonus žiūrovų, ėmė mažėti. 1948-ais jų skaičius nukrito žemiau 60 milijonų. 1949-ais „20th Century-Fox“ metinės pajamos sumažėjo nuo 87,3 mln. iki 48,5 mln. dolerių. 1952-ais amerikiečių kasmet nusiperkamų televizorių kiekis pasiekė 7 milijonus.
1957-ais studija „MGM“ patyrė pusės milijono dolerių nuostolį – pirmą kartą istorijoje. Darrylas F.Zanuckas, pavargęs nuo savo paties kompanijos prezidento, atsistatydino iš studijos „Twentieth Century-Fox“ gamybos vadovo pareigų. „Tam nutikus sukurti gerą filmą pasidarė beveik neimanoma“, – skundėsi scenaristas Philipas Dunne'as. „Staiga studija tapo vieta, kurioje žmonės bijojo. Jie svarstė: „Ką į tai pasakys cenzoriai?“ arba „Kaip tai nuskambės Peorijoje?“. Jie negalvojo apie filmo kokybę, tik apie tai, kiek jis kainuos.“
1955-ais studija „RKO“ už 15 mln. dolerių išnuomojo kompanijai „C&C Television“ 740 iki 1948-ųjų sukurtų filmų. 1956-ųjų gegužę beveik devyniasdešimt procentų Manheteno televizijos žiūrovų stebėjo savaitę trukusią šios studijos filmo „King Kongas“ transliaciją, kuri akimirksniu nustelbė 1938-ais, 1942-ais ir 1952-ais vykusius filmo pakartotinius repertuarinius rodymus kino teatruose. Po kelių mėnesių Jackas Warneris už 21 mln. dolerių pardavė visus iki 1950-ųjų sukurtus studijos „Warner Bros“ filmus kompanijai „Associated Artists Productions“. 1958-ųjų vasarį studija „Paramount“ dar padidino sandorio kainą ir už 50 mln. dolerių pardavė savo iki 1948-ųjų sukurtą biblioteką kompanijai „Music Corporation of America“. Tuometinis studijos vadovas Barney Balabanas liūdnai pastebėjo: „Kai šeima pradeda pardavinėti savo sidabrinius stalo įrankius, reiškia šeimai galas“.
Nuo šiol 3 ir 4 dešimtmečių filmai sudarė maždaug 25 procentus televizijos eterio. Pasinaudodamas situacija, kompanijos „Columbia“ telefilmų padalinys „Screen Gems“ išsinuomojo iš studijos „Universal“ 52 senus siaubo filmus ir sukūrė paketą, pavadintą „Šok!“ (Shock!). Staiga kituose kanaluose išdygo šimtai panašių programų su ekscentriškais vedėjais, persirengusiais vaiduokliais ar vampyrais. Savaitinis kino teatrų lankomumas sumažėjo iki neregėtų lygio – šiek tiek daugiau nei 30 mln. žiūrovų. Dėl kritusios paklausos 1952-1958 m. buvo uždaryta daugiau nei 3 000 kino teatrų. Kita vertus, televiziją žiūrintis paaugliai nepasitonamai rijo siaubo filmus.
1955-ais televizijos „CBS“ eteryje pasirodė Alfredo Hitchcocko sukurta, vedama ir prodiusuojama programa „Alfredas Hitchcockas pristato“ (Alfred Hitchcock Presents). Kiekviename jos epizode sardoniškas ir šmaikštus vedėjas pristatydavo nusikaltimų, įtampos ir paslapčių kupinas istorijas. Praeis vos 5 metai, ir amerikietiški siaubo filmai atsigręš į žmogiškos psichikos gelmes ir pakvies žiūrovus pasivaikščioti beprotybės labirintais.
